Biblistė I. Gudauskienė: pirmoji krikščionių knyga – Senasis Testamentas

Doc. dr. Ingrida Gudauskienė / Asmeninio archyvo nuotrauka

Programos „Krikščioniškojo tikėjimo ir sielovadinės praktikos pagrindai“ vasaros sesija įpusėjo. Artėja dar vienas įdomus ir, kaip žada jį vesianti biblistė dr. INGRIDA GUDAUSKIENĖ, daug klausimų apie Bibliją keliantis ir atsakymų ieškojimą skatinantis, seminaras – „Įvadas į Senąjį ir Naująjį Testamentą“.

Papasakokite, kas vis dėlto yra Biblija.

Jei žmogus eina tikėjimo keliu arba net jei juo ir neina taip, kaip mes tradiciškai suprantame, o siekia lavintis, yra tikras eruditas, tuomet jam rūpi ne tik buitis, bet ir būtis. Jis neišvengiamai anksčiau ar vėliau atsiverčia Bibliją, tuomet jam kyla klausimų apie ją lavina. Tikinčiajam Biblija – tai pirmiausia Dievo kalbėjimo žmogui apie save knyga per ypatingus įvykius, kai Biblijos žmogus patyrė tokios tikrovės, tokios jėgos proveržį į jo gyvenimą, į istoriją, kurios akistatoje jis klausė: „Kas tai?“

To Biblijos žmogus klausė, pavyzdžiui, Didžiojo perėjimo laikais – kas tai, kad sausomis kojomis brendame per jūrą iš mirties į gyvenimą? Grįžimo iš Babilonijos tremties laikais – kas tai, kad, anot pranašo Ezekielio metaforos, sudžiūvę mūsų kaulai gali atgimti? Jei ir vėl galime būti sunaikinti, tai kas tai? Galiausiai akistata su Jėzumi… Tai – nuolatiniai klausimai. Pagydymai, naujas Raštų aiškinimas, ant kryžiaus kabantis Mesijas, tuščias kapas – kas tai? Visus klausimus apie ypatingos tikrovės patirtį, kurią vadiname Dievu ir kurią Biblijos žmogus atpažino kaip asmenį, lydi kitas fundamentalus biblinis klausimas – kas yra žmogus? Jei jis taip rūpi Dievui, jei rūpi taip, kad Dievas prie jo prisitaiko net „nulipdamas“ iki jo „duobės“, iki jo  menkumo, tai kas jis? Biblija nuolat tarsi dviem plaučiais kvėpuoja šiais dviem klausimais – kas yra Dievas ir kas yra žmogus?

Kita vertus, Biblija yra knyga, kuri chronologiškai, geografiškai, kultūriškai nuo mūsų yra ganėtinai toli, tad natūralu, kad ją skaitant kyla įvairiausio pobūdžio klausimų – istorinių, literatūrinių, hermeneutinių. Neretai dėl žinių stokos kvestionuojamas tikėjimas Biblija kaip Dievo žodžiu ar tikėjimas į Biblijos Dievą. Klasikinis pavyzdys – pasakojimai apie Kanaano užkariavimą Jozuės knygoje. Kaip gali Dievas būti toks žiaurus, toleruodamas ar net skatindamas tikrų tikriausias skerdynes? Šiandienos žmogui neužtenka atsakymo, kad „anuomet buvo toks mąstymas, tokie papročiai“. Tai visiškai neadekvatu. Biblijos, istorijos, kultūrų istorijos, Biblijos kaip literatūros pažinimas nuvedė jau daug toliau. O tokie keisti apibendrinimai, kurių dar ir šiandien pas mus tenka išgirsti viešai skelbiant, gali uždaryti duris į nuostabų Biblijos pasaulį.

Šis kursas apie Senojo Testamento ir Naujojo Testamento studijas? Gal mums, krikščionims, aktualesnis yra Naujasis Testamentas ir jam skirsite daugiau laiko?

Ne, sąmoningai Naujajam Testamentui daugiau laiko neskirsiu. Tai – grynai formalus dalykas, jis priklauso nuo to, kaip pavyks atskleisti užsibrėžtas temas. Vis dėlto šis klausimas rimtas ir įdomus. Prieš penkiolika metų, kai tik po studijų sugrįžau į Lietuvą, neretai išgirsdavau netgi priekaištą, kodėl tiek daug kalbu apie Senąjį Testamentą. Buvo ir pareiškusių, esą mes, krikščionys, turime Naująjį, tai kam mums Senasis. Dabar tokių klausimų išgirstu rečiau, vis dėlto išgirstu. Drįstu sakyti, kad tai – mūsų religinio neišprusimo diagnozė. Kad geriau pažintume Senąjį Testamentą, išties turime įdėti dar daug pastangų. Čia negaliu nepasidžiaugti Mažojoje akademijoje vykstančiomis krikščionybės studijomis, kur visuomet tarp siūlomų kursų figūruoja ir kursai apie Senąjį Testamentą.

Manau, kad mes nesame įsisąmoninę fakto, jog pirmosios krikščionių kartos savo rankose dar nelaikė Naujojo Testamento, nes jo paprasčiausiai nebuvo. Taip, krikščionybė kilo iš Jėzaus Įvykio, kuris buvo skelbiamas, ir iš to ilgainiui išaugo Naujasis Testamentas kaip knyga, tačiau tai buvo ne vieną šimtmetį trukęs procesas. Užtenka prisiminti vos kelias datas, ir viskas darosi aiškiau. Jėzaus nukryžiavimas, mirtis ir prisikėlimas datuojama apie 30 m., pirmasis Naujojo Testamento raštas – apaštalo Pauliaus Pirmasis laiškas tesalonikiečiams – buvo parašytas apie 50 m., taigi praėjus maždaug dviem dešimtmečiams po Jėzaus Velykų. Pirmoji Evangelija – pagal Morkų – parašyta dar vėliau, apie 60–65 m. Paulius, kuris buvo pirmasis krikščionybės teologas, rašė toliau, po Morkaus netrukus atsirado ir kitos evangelijos. Šie raštai buvo kopijuojami, pamažu iš rankų į rankas plito po tas vietoves, kuriose kūrėsi pirmosios krikščionių bendruomenės.

Naujasis Testamentas jau kaip raštų rinkinys pradėjo ryškėti tik gerokai įsibėgėjus II amžiui. Jūs patys suskaičiuokite, kiek pirmųjų krikščionių kartų gyveno be Naujojo Testamento kaip knygos. Jie gyveno iš atminties apie Jėzų, iš jo skelbimo ir šventimo liturgijoje. Tačiau ne tik tai. Krikščionių Biblija buvo tie patys šventieji žydų Raštai. Ir tai nuostabu. Pagalvokite apie Jėzų, apie Mariją ir Juozapą, apie apaštalus, apie apaštalą Paulių – visi jie užaugo su šiais Raštais. Tačiau Jėzus tapo tuo lemtingu lūžiu, pakeitusiu požiūrį į šiuos Raštus. Tai, į ką jie rodė, krikščionims išsipildė Jėzuje. Taigi pažadas ir jo išsipildymas, arba pažadas ir vėl pažadas, bet jau naujos kokybės, nes juk mes, krikščionys, taip pat ir toliau esame pažado vaikai, prisikėlimo pažado, atitekusio per Jėzų.

Kitaip tariant, pirmosios krikščionių kartos išties iškart turėjo savo Knygų knygą, tačiau skaitė ją jau Jėzaus Įvykio šviesoje. Kai Jėzus per šabą nuėjo į sinagogą ir, išsivyniojęs Izaijo raštų ritinį, perskaitė pranašystę apie gerąją naujieną, jis čia pat pasakė, jog tie žodžiai jau išsipildė. Iš esmės jis rodė save – jis buvo tas, per kurį pildėsi Raštai. Su tokia dvasia pirmieji krikščionys skaitė šventuosius žydų Raštus, jie nenustojo jiems būti Raštais, atvirkščiai, šie Raštai išsiskleidė, nes galiausiai ateitis, į kurią jie vedė, buvo čia. Taip galime suprasti ir skirtį tarp judaizmo ir krikščionybės, bet kartu ir pamatinį jų artumą.

Kai jau atsirado Naujasis Testamentas kaip knyga, krikščionių Biblija tapo knyga iš dviejų dalių –  Senojo Testamento ir Naujojo Testamento. Pirmasis į antrąjį atlydi, antrasis galiausiai yra pirmojo interpretacinis raktas. Formaliai tai yra krikščionių pilna Biblija, o teologiškai – mokymo apie kanoniškumą ir įkvėpimą požiūriu – kurią nors dalį laikyti svarbesne ar menkesne yra tiesiog klaidinga.    

Meniškai įrištų Biblijų paroda Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos bendruomenės centre. Evgenios Levin nuotrauka

Tai tarp žydų Biblijos ir krikščionių Senojo Testamento daugiau bendrumų nei skirtumų?

Formaliai tai bendra yra pati Biblija, tiksliau – tas knygų rinkinys, kuris sudaro žydų Bibliją ir pirmąją krikščionių Biblijos dalį. Mes dalijamės tuo pačiu rašytiniu religiniu paveldu. Skirtumas tas, kad į mūsų Senąjį Testamentą, kai jis formavosi, pateko ir graikiškai parašytos knygos. Jos yra vėlesnės, parašytos jau helenizmo epochoje. Krikščionybė jas perėmė iš vadinamosios Septuagintos. Tai žydų Raštų, kurie, kaip žinome, originaliai parašyti hebrajiškai, vertimas į graikų kalbą. Jis buvo pradėtas maždaug III a. pr. Kr. viduryje garsiojoje Egipto Aleksandrijoje. Tokio vertimo reikėjo būtent diasporose gyvenantiems žydams, kurie ilgainiui jau nebesuprato hebrajiškai. Maždaug tuo pačiu metu, III–I a. pr. Kr., į besiformuojančią Septuagintą pateko ir tos graikiškai parašytos knygos. Hebrajiškoje Tanakoje jų nebuvo, ir kai žydai I a. pabaigoje, arba jau įsibėgėjus II a., užtvirtino savo šventųjų Raštų kanoną, jie į jį šių graikiškųjų knygų nepriėmė. Kanono formavimasis išties buvo ilgas ir sudėtingas procesas, o rezultatas tas, jei kalbame apie skirtumas, kad mūsų Senajame Testamente katalikiškoje tradicijoje yra septyniomis knygomis daugiau.

Tačiau svarbiausia – ką žydams ir krikščionims iš esmės reiškia Biblija. Manyčiau, čia daug ką paaiškina ir pačios sąvokos Senasis Testamentas arba Senoji Sandora ir Naujasis Testamentas arba Naujoji Sandora, jei į jas rimčiau pasigilinam. Logiška, kad mūsų vadinamajame Senajame Testamente tokio pasakymo kaip Senoji Sandora nėra. Kalbėdamas apie Izraelio šventuosius Raštus, jį pavartoja apaštalas Paulius (plg. 2 Kor 3, 14). O sąvoka Naujoji Sandora žinoma ir Senajam Testamentui, ir Naujajam. Pirmajame ją aptinkame tik vieną kartą – Jeremijo knygoje (plg. 31, 31), Naujajame ją girdime iš Jėzaus Paskutinės Vakarienės kontekste (plg. Lk 22, 20), taip pat iš Pauliaus, kai jis kalba apie Viešpaties Vakarienę (plg. 1 Kor 11, 25).

Tačiau čia, manau, mus tam tikra prasme blokuoja žodis Sandora arba pavadinimuose figūruojantis lotyniškos kilmės žodis Testamentas. Tai – juridinį atspalvį turintys žodžiai. Išties tas pat yra ir su bibliniais jų atitikmenimis – hebrajų kalboje berit, o graikų – diatheke. Senajame Testamente berit paprastai verčiama žodžiu Sandora ir čia pasakojama ne vienos – Sinajaus, bet daugelio Dievo sandorų su žmogumi istorija. Tačiau nors žodis berit į teologinę vartoseną patenka iš plataus juridinio vartojimo lauko, jis pirmiausia perteikia santykio tarp Dievo ir žmogaus krūvį. Į šį žodį interpretacijos lygmeniu sutelpa ir minėti pamatiniai Biblijai rūpimi klausimai: „Kas yra Dievas?“ ir „Kas yra žmogus?“ Jis aprėpia visą plačią biblinę įvykio, pažado, ateities, Dievo ieškojimo žmogaus ir žmogaus ieškojimo Dievo teologiją.

Taigi Biblija iš esmės yra įamžintas atminimas apie žmogaus susitikimą su Dievu istorijoje, apie lemiamuose įvykiuose tarp jų užsimezgusį santykį, apie sunkų žmogaus kelią šį santykį suprasti ir į jo laikytis. Šiuo atžvilgiu tai – dramatiška kelionė, pilna žmogaus nuopuolių ir Dievo pastangų jį iš jų traukti, taip pat ir žmogaus pastangų iš jų ropštis. Taigi tai – santykio drama, nuostabi drama, neužverianti, bet atverianti perspektyvą. Manau, kad žydai ir krikščionys šiuo lygmeniu susitinka kaip tikri broliai. Man tai labai svarbu ir kaip krikščionei, ir kaip biblistei.     

Dr. I. Gudauskienės vedamas seminaras „Įvadas į Senąjį ir Naująjį Testamentą“ vyks liepos 28–rugpjūčio 2 dienomis Guronyse. Registracija čia.

Daugiau informacijos čia.

Seminarai iš dalies finansuojami Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.