PIRMA DALIS

IMPERIJOS DARYMAS

PRATARMĖ

Didžiausia įmanomų mūsų darytų ir tebedaromų klaidų  – sėdėti pasyve ir aimanuoti. Dėl prarandamo identiteto. Deja, sėdint jis nestiprėja. Jis stiprėja veidamas ir patirdamas iššūkius. Reikia veikti taip, kad tas identitetas tvirtėtų. Identitetui pavojų nėra, kai jis eina, skina kelius, kai jis demonstruojamas. Kai jis tampa veikiančia jėga. Tai airių, italų, kinų, japonų identitetas. Į jį įsikimbama. Jis lieka nepaleistas ir už gimtosios teitorijos ribų. Jis atvirai reklamuojamas, tampa pasaulinių masinės kultūros švenčių ir masinės kultūros vaizdinių šaltiniu. Keltų Halovynas, airių per Šv. Patriko dieną žaliai dažomas Hudzonas, kiniečių drakonai, skandinavų troliai tapo didžiųjų kino filmų personažais.

Pasyviai ginamas identitetas pražus daug greičiau. Žinoma, galima tarti, kad lietuvių savastis negali būti verčiama prekiniu logotipu, vartotojiškos gyvensenos žaisleliu. Tikrai – geriau būtų, kad taip nevyktų. Tačiau jeigu garsioji kino epopėja „Žiedų valdovas“ remtųsi lietuvių mitologija, laumėm, kaukais, aitvarais, barzdukais ir barstukais, būtime stipriai patenkinti. O panašūs dalykai lieka įmanomi. Labai daug kas įmanoma, jei judama.

 Mes žiūrime į ES nelyginant kiškis iš krūmo: kviečia meška medaus trobelėn, ir norisi, ir baugu, o jei medus ne liepžiedžių, o jeigu ims ir suvalgys? Ir bala ta mešką žino. Mes jau nes su viena buvome susidėję, ir niekad kiškiui į gera neišeidavo, nors kiškis ir žino, kad jam vienam miške, be tos meškos trobelės nesaldu. Ir miegos po atviru dangum, ir tokios trobos nepasistatys.

 Tačiau nejaugi viskas taip paprasta? Mūsų mąstymas vienakryptis – taip ar ne, gerai ar blogai, prarys ar ar ne. Juk mes tokie maži, tokie nebrendylos.

 Bet kodėl? Kodėl priimame savęs kaip nevėkšlų įvaizdį? Kas jį mums primetė? Kol tokį valkiosimės iš paskos, dardėdami „Mes silpni“, „Mes nepatyrę“, „Mes kiškiai, miško nematę“, išties ims meška ir pasidės į lentyną ar lieps kur kampe grinapusę sukti, kol nukvaksim.

 Meška mūsų nepažįsta, ir jos žllibumu galime pasinaudoti; mes esame jauni vilkai, ir jeigu suvoksime save kaip tokius, toje trobelėje mūsų padėtis bus kitokia; gal mes ir godžios lapės aštriais dantimis ir su didele įgimtos klastos ir individualizmo galiomis. Mes klastingi, tai blogai, bet tai tautiško charakterio bruožas. Kodėl jo, to negero charakterio, nepanaudoti? Klasta silpnųjų jėga, ji atsirado, kai mes buvome okupuoti, sustiprėjo. Tačiau klastingi esame nuo daug senesnių laikų, tą demonstruoja mūsų karybos istorija.

Meška, vilkai, lapės...Ne taip svarbu, kokį į vaizdį pasirinksime. Tačiau einant, judant, stojant, įstojant, reikia ne dejuoti, ne aimanuoti, dievulėliau kas bus!? Reikia atpažinti situaciją ir tarti, kad tokios dar neturėjome. Čia sutiks ir optimistai, ir pesimistai. Tačiau – kokia ta situacija ir kokią naudą iš jos galime išpešti? Ir optimistai ir pesimistai kalba apie fondus, išmokas, skaičiuoja. Vis tai yra teisinga. Tačiau mums reikia geriau save apsisvarstyti ir nuspręsti, ar kartais nedarome klaidos, kalbėdami apie stojimą ir po to seksiančią ateitį visiškame pasyve? Būsime objektas, kuris bus dėliojamas, apsprendžiamas, vertinamas, perkamas, bet objektas, kurio teisės gal ribosis pasigraužinėjimais Briuselyje dėl fondų. Tai labai svarbu – graužtis Briuselyje dėl fondų, mūsų derybininkai jau įrodė, kad jie tą moka. 

Bet ar nėra mums kitos vietos, vietos tarp lyderių, tarkime, tarp penketo šešeto ES šalių, „darančių“ ES  politiką, tiek užsienio (karinę), tiek ekonominę. To neklausėmė, nes mums atsakymas savaime aiškus. Esame kažkokia neapibrėžta ES uodega. Be juk ne taip. Net ir dabar mes tebesame maždaug 10 Vidurio ir Europos šalių lyderiai, netgi būdami už ES ir NATO ribų, gebėjome sutelkti jas ir suteikti joms bendrą interesą. Pagalvokime, ar tokį žygį šioje pasaulio vietoje, tarkime, būtų atlikusi Prancūzija ar Švedija ar Ispanija? Žinoma, kad ne.

Aš buvau euroskeptikas, ir didele dalimi juo tebelieku. Ši knygelė tai yra euroskeptiko analizė. Mas nepatinka daugel iš to, kas darosi ES, nepatinka nei unitarizmas, nei imigrantai, nei nuvalstybinimo tendencijos, nei beveidė užsienio plitika, nei savimonės stoka.

Tačiau jeigu jau aišku, kad nėra alternatyvos, reikia pasistengti, kad ta alternatyva mus ne nugramzdintų į drumzliną dugną, o iškeltų į paviršių, tarp dreifuojančių stambiųjų banginių. Tai ne kliedesys. Tai vienintelis kelias, kuris vertas dėmesio. Šitas kelias nenuobodus, o tai jau daug. Koks tas kelias, maždaug aišku – akumuliuoti didelių teritorijų politines ir ekonomines galias. Tų teritorijų, su kuriomis ES tiesioginio kontakto užmegzti nesugeba ar jis yra ir liks nepilnavertis. Mes turime įeiti į ES kaip demokratiška imperija, veikdami plotuose, kurie gal pranoks pačios ES teritoriją. Mes iš to turime pasidaryti nuotykį. Mes dar žinome, pažįstame skurdą, vargą, apleistumą, ir dėl viso šito pažinimo tebesame labai stiprūs. Mums tereikia panaudoti, kaip sakoma, savo svertus. Jie po ranka. Ukraina, Baltarusija, Užkaukazė – regionai, jaučiantys mums simpatiją iš bendros praeities; o tai šiuo metu strateginiai regionai pasaulinėje geopolitikoje. Mes galime susikurti didelį egzistencinį nuotykį, kuris, kas be ko, iš politinių dividendų tiesiogiai turėtų nešti ir ekonominius dividendus, paverčiančius mus Baltijos tigru. Politiniu ir ekonominiu.

Kitu atveju eiti į ES yra tokia pati lėta savižudybė, kaip ir nestoti į šią sąjungą.

 I. Imperijos atpažinimas   

 Mūsų mąstymas imperialistinis. Turime tai prisipažinti, prieš ieškodami sau vietos modernybėje ir juolab ateityje.

 Mes imperinio mąstymo žmonės, o mūsų charakteriai valdantys, visos depresijos iš to ir kyla. Visos bėdos, stresai. Mes esame labai stipriai pabrėžta gentis, net nuosavoje valstybėje liekanti gentimi. Gentis, kuri gimusi valdyti, ir kurios genuose valdymas užprogramuotas. Likimas ar istorija pakaitom svaidė mus iš vienos būklės į kitą, tačiau tai nepakeitė pagrindų – mes imperijos vadovų genties suformuota tauta ir mums Krymas, Ukrainos stepės, Kijevas, Naugardas ir Smolenskas, Juodoji jūra ir Kuršas yra teritorijos, su kuriomis mūsų mintys, ideologiniai stereotipai, ir realios veiklos modeliai persipina. Tai mūsų teritorijos, nuo amžių, ir šita teritorija gali ir turi būti kontroliuojama Lietuvos, iki pat apytiksliai Dono ir Volgos. Vakaruose ne kontrolė, o sąjunga – sąjungas su Lenkija nulėmė, kad Vakaruose ir šiaurės Vakaruose mūsų politika rėmėsi sąjungomis – su Lenkija ir vienu trumpu metu su Švedija. Tai istorijos vektorius, beje – sąjungos, kurias Lietuva darė pati, savo vardu, buvo sąjungos su vakaruose ar šiaurės vakaruose esančiomis valstybėmis.

 Mūsų imperializmas savitas. Esame iš barbarų klajoklių ir žemdirbių susiformavusi nacija, genai persimaišę ir pagimdę persmelkiančios lietuviškos nostalgijos fenomeną kaip ir pašėlusį individualizmą. Niekas to individualizmo neužgesina. Ir šiandien vietoj interesus vienijančio Prezidento mes visvien renkamės vadą. Ir šiandien mūsų partijos kuriasi pagal asmeninį, ne pagal kolektyvinį principą. Kiekvienas barbaras pats sau partija ir pats sau karalius. Jis gali pakęsti tik (laikiną) karo vado valdžią, ir jam pasibodėjimą kelia administracinės struktūros.

 Barbaro politinis idealas puikiai žinomas – užimama žemdirbių tauta, pasistatydinamos pilys, įsitvirtinama strategiškai ir žemdirbiai apkraunami pakeliamais mokesčiais (daug mažesniais nei feodalinės valstybės ar šiuolaikinio sociumo), o barbarai valdovai mainais žemdirbių teritoriją gina nuo kitų tokių, ir palengva iš savos terpės formuoja elitą, karinį elitą. Šis elitas reikalingas mokesčių. Tačiau jie nedideli todėl, kad barbarai kai reikia moka būti saikingi, be to, karo žygiai jų iždą papildo papildomu, „neužplanuotu“ grobiu.  

 Dar vienas barbarų bruožas – tolerancija. Kodėl – tolerancija? Mūsų aplinka barbarą įvardija kaip buką, žiaurų, netašytą tipą. Tai graikų-romėnų siaubo prieš barbarus apraiška, paveldėta iki šiandien, tačiau tautos, taip kultūringai besibauginančios barbarų, tik kartoja antikinius anekdotus, Jos pačios kilusios iš barbarų. Prancūzai, vokiečiai, italai, ispanai – tai tie patys suromėninti keltai, germanai, gotai, alanai ir kitų barbariškų genčių palikuonys. Tautų kraustymosis suplakti sumuštų ir apsmurgusių genčių likučiai. Tai jiems netrukdo laikyti savęs kultūriškai etaloniškomis tautomis. Patys barbarai nebuvo civilizacijos žmonės, tarkime, jie neturėjo kalėjimų, vidinės socialinės prievartos mechanizmų, tačiau turėjo teisę ir nuo VI a. – teisynus, o buki jie niekada nebuvo, žiaurumas kaip tik labiau būdingas civilizacijoms. Ir aklai naudojama jėga – taip pat.  Barbarai dažnai išvengdavo karo derybomis, mokėjo eiti į kompromisus. Mitas apie barbarų deginamas bibliotekas paskleistas pačių papuvėlių antikos saulėlydžio pusgalvių. Aleksandras Didysis, šis graikų karys ir kultūrtrėgeris – štai kas sudegino Aleksandrijos biblioteką. Bet jis liko kultūros idelas, sakralizuotas genijus ir civilizacijos šviesos nešėjas „tamsioms“ Persijai, Baktrijai, Indijai. Barbarai nedegindavo bibliotekų, jie žinojo, kas tai yra ir kas be ko jausdavo magišką pagarbą užrašytam žodžiui. Vienuolynų jie neliesdavo, daugybę barbarų palietė ankstyvas krikštas, ir jie buvo ne mažiau žiaurūs ar atlaidūs kaip kiti civilizuoti imperatoriai ir karvedžiai. Barbarai vertino meną, architektūrą, būtent barbariškas skonis, jungdamasis su romėnišku betonu ir vėlyvąja Romos architektūra, pagimdė romaninį stilių, barbarų skonis, sujungtas su islamo minareto forma pagimdė gotiką. Barbarai perėmė Romos teisę, jungdama ją su savąja, ir derindami su ja savo laisvės dvasią – Europa kilo iš barbarų. Ir gėdingai jų atsikratė savo genealogijoje. Ėmėsi kildintis iš graikų ir romėnų, nors nei vieni nei kiti nebuvo pratęsti kaip identiškos tautos, jos ištirpo, dingo, susiliejo su tais pačiais barbarais. Barbaras tai maksimaliai laisvas, atsakingas ir ištikimas žmogus, turintis griežtą garbės kodeksą ir užuojautą, tuo pačiu jis turi jėgą ir nevengia jos naudoti. Tokią prasmę aš teikiu barbarui, tokiais jie save ir matė. 

  Barbarai daugybę dalykų pasiekia aplinkiniais keliais, ir jų mąstymas nėra bukas ir tiesiaeigis. Mes barbarus įsivaiduojame kaip galingus judančius masyvus, milijonines aibes, ir kartais išties taip būdavo, kraustantis hunams, gotams, ar dar anksčiau Rusijos stepių arijams, besiveržiantiems į Indostano pusiasalį ir Iraną. Tačiau barbarai kaip toks masyvas būdavo laikinas reiškinys; jis susiskaldydavo labai greitai. Barbarai, apsigyvenę sėsliai, spėriai pasidaugindavo, tačiau jų gausa būdavo laikina; perteklius emigruodavo, tretieji broliai, nepaveldintys žemės, eidavo į karus, ir negrįždavo. O jei ir grįždavo – su kariniu patyrimu, grobiu ir nenumaldomu šauksmu atgal į karą. Dažniausiai barbarus apibrėždavo kaip tik mažumas. Kokie nors langobardai, kaip pabrėžiama antikiniuose šaltiniuose, buvo mažytė tauta ir tokia liko visą laiką – tačiau pasižymėjo tuo, kad nedvejodami stodavo į kovą su daug gausesnėmis gentimis, nesvarstydami apie pasekmes. Dėl tokių savo įpročių langobardai visda buvo mažytė tauta, jų žiedas nuolat būdavo skabomas, tačiau jie išliko. Galiausiai kaimynai, nors ir daug gausesni apsiramino, o langobardai kaip žinome VI a. įsiveržė į Šiaurės Italiją ir ją užvaldė. Mažytė imperialistų gentis. Vėliau ištirpusi šiaurės Italijoje, o jos kelias, kas be ko, prasidėjo prie Baltijos, kurį laiką jie buvo prūsų galindų bei lietuvių protėvių kaimynai. Lietuviai irgi tokia „langobardiško“ charakterio gentis – jau istoriniais laikais matome, jog maža etniniu požiūriu tauta sugebėjo sutelkti nepalydinamai gausesnes tautas. Ir žiebia į nosį aplinkinėms tautoms, nepaisydami pastarųjų formalaus pranašumo nei rango.

 Karinį buklumą pademonstravę barbarai (kaip ir lietuvių kunigaikščių politikos Rytuose atveju) imami išmėginti daug rečiau. Jier patikrinti kaip valdovai. Jie sėda į kunigaikštysčių sostus, valdo slavų teritorijas. Valdo gerai. Taip gerai, kad tas laikas pereina į liaudies dainas, taip gerai, kad jie tampa stačiatikių šventaisiais. Taip gerai, kad priešai juos demonizuoja. Tačiau – tik priešai. Kijevui, Pskovui, Naugardui ar Černigovui lietuvių kunigaikščiai tampa savi. Bendrai kariauja, drauge puotauja, vesdina sūnus ir dukteris. Valdo gerai. Kodėl jie valdo gerai ir kodėl jie atstovauja rusų žemių interesus taip, kaip galbūt neatstovautų vietinis kunigaikštis?

 Ir būtent čia sutinkamas barbarų bruožas – tolerancija. Jis lygiai barbariškas kaip ir aršumas mūšiui. Kare nėra vietos sentimentams, bet jiems atsiranda vietos po mūšio, po karo. Barbarai su retom Tautų kraustymosi epochos išimtim yra mažiau skaitlingi nei junginiai, su kuriais jie kaunasi. Judanti ir kariaujanti gentis apskritai skaboma greitai. Nugalėję mūšyje, priešo likučius jie įjungia į savo gentį, ir moteris, ir vyrus. Moteris žmonių gausinimui, vyrus – karui. Taip elgėsi langobardai, jei jau apie juos šnekame, taip elgdavosi ir lietuviai. Langobardai priimdavo į savo karių tarpą netgi svetimos genties vergus (ar išlaisvindavo savus belaisvius ir vergus prieš kritinį mūšį). Štai čia ir yra tolerancija. Kol langobardai klaidžiojo po Europą ir kovėsi, jie laikėsi kaip gentis (nors apie etninį „grynumą“ jokios kalbos čia nebėra). Kai apsistojo Italijoje, ėmė valdyti vietos žemdirbius, net tik iš Milano ir Paduvos, bet ir iš Neapolio ir Benevento, jie per kelis šimtus metų išnyko be pėdsakų. Lygiai taip pat Ispanijoje išnyko gotai su alanais, davę ispanų naciją, bet tai jau kitas darinys, neturintis nei gotiškos nei alaniškos savimonės; lygiai taip pat Frankų Imperijoje išnyko patys frankai. Prancūzija, prancūzai, paveldėję frankišką valstybingumo tradiciją, yra romanizuoti keltai, o frankai – germanai.

 Tai, kad lietuviai sėdo į slavų kunigaikštysčių sostus, vesdavo vietos diduomenės dukteris, priimdavo stačiatikybę ir vadovaudavo integruoti į vietos papročius, kalbą, religiją, buvo natūralu. Tai barbarų elgesio modelis. Mes jį vadiname tolerancija. Kitaip tai reiškia mažos karinės diduomenės prisitaikymą prie vietos sąlygų. Prisitaikymą, pasiektą po karinės pergalės ar pasikvietimo vadovavimui. Tarkime, skandinaviška vikingų normanų Riurikų giminė lygiai taip pat ėmė viešpatauti Kijeve. Čia atrirado normanų/variagų kariauna ir siauras valdantysis sluoksnis, per laiką suslavėjęs.

 Žemdirbių visada daugiau, valdančioji karinė diduomenė perima jų kalbą ir kultūrą. Jei pastaroji aukštesnė – aukštesnę – žemesnė – žemesnę. Tai ir yra prisitaikymas. Lietuviai elgėsi lygiai kaip normanų, gotų ar langobardų kunigaikštukai – tik skirtumas tas, kad lietuviai neišnyko, o neišnyko nes turėjo vieningą etninę bazę. Etninę Lietuvą. Jeigu ta etninė bazė būtų sujudėjusi ir atsikėlusi tarkime į Pandneprę ar Pavolgį, lietuviai būtų išnykę beviešpataudami kur nors Kijeve ar Sarajuje. Pačiame viešpatystės apogėjuje. Barbarai, sukūrę Europą, šitaip ir baigė savo istorijas. Lietuviai – vieninteliai Tautų kraustymesi dalyvavę barbarai, kurie išlaikė ryšius su savo senąja tėvyne ir todėl ši bazė išliko. Langobardų bazės ar gotų bazės judėjo, kilnojosi. Todėl jų ir nebėra. Panašiai atsitiko su vikingais – jie labai dažnai likdavo tarnauti ar viešpatauti Sicilijoje, Bizantijoje, Kijeve, bet liko Skandinavijos bazė ir galimybė istorijos plėtrai. Vikingai ar gotai, užvaldę svetimos kultūros šalį, būdavo pernelyg toli nuo savo tėvonijų, kad su jomis palaikytų ryšį, pakankamą kultūrinio gyvenimo, savojo „gyvenimo stiliaus“  pratęsimui. Jie asimiliuodavosi. Perimdavo valdžią, bet rūmų architektūroje ar socialinėje struktūroje nieko nekeitė. Asimiliacija vykdavo per kelias kartas, būdavo palaipsnė ir nieko nejaudino, gal atvirkščiai, jau po kelių kartų valdovus kaip tik erzindavo kalbos apie jų svetimą kilmę. Tai irgi buvo tolerancija. Barbarų valdžia kultūriškai ir religiškai pati tolerantiškiausia.

 Tolerancija – valdymo būdas, kai reikia suvaldyti labai skirtingas gentis, tautas, religijas. Protingiausia išeitis, suprantama, - nieko nejudinti. Lietuvių valdovų lozungas ir įsipareigojimas buvo – seno neliečiame, naujo neįvedame. Jie taip ir elgėsi, jų veiksmo aplinkybės, sąlygos tokios ir buvo. Lietuvos ir Lenkijos sąjungą taipogi demonstravo pavydėtiną toleranciją. XVI a. pabaigoje, Europoje, ir protestantiškoje, ir katalikiškoje, liepsnojant Inkvizicijos laužams, vykstant religiniams karams ir žiauriai slopinant religinių sektų maištus, Lietuvos seimas įsivedė visų tikėjimų lygiateisiškumo įstatymą. Tai buvo dar neregėtas Europoje įvykis, aplenkęs Europos laiką keliais šimtmečiais 

 Mes pergyvename dėl bajorų nutautėjimo – deja, tai buvo barbariško valdymo modelio realija. Žemdirbiai sau, valdovai sau – tai irgi realija, ir XVI-XVIII a. Lietuvos, ir XX a. ir šių laikų faktas. Tai vėlgi barbariškas požiūris į visuomenės sąrangą ir raidą. Niekur nedingsi, toks valdymas, toks mentalitetas. Bet tai yra valdytojų mąstymas. Ir mes tebeturime bazę. Išlaikėme ją. Gotai, gepidai, langobardai, alanai, vandalai, aibė Tautų kraustymosi epochos genčių savo bazių neišlaikė. Mes turime bazę, kurią vadiname Tėvyne, ir jos sąsaja su mumis yra trigubai glaudesnė. Jos dėka mes išlikome, ne mes ją iuštraukėme, išgelbėjome, suteikėme istoriją – o ji mums. Mes galėjome nusėsti Ispanijoje, kaip mūsų kaimynai II –III a. gotai ir alanai  ar kiek anksčiau – vandalai – ir išnykti, bet mus išgelbėjo teritorijos prie Baltijos, imperijos šerdis. Visąlaik būdavo kur grįžti, čia ir lietuviškos nostalgijos šaknys; Lietuva gelbsti magiškai. Tautoms kraustantis, II-VI a. baltų gentys judėjo

Europoje, tai neabejotina, ir dalis jų ten pradingo, susilieję su gotų sąjungomis, alanais, hunais ir pan. Tačiau dalis jų, kaip rodo archeologija, grįžo V-VI a. po Kr., grįžo į Prūsijos ir Lietuvos žemes. Grįžo po pralaimėjimų. Istorijos grimasa – tie, kurie pasiekė pergales, ir užvaldė Vakarų kunigaikštystes, išnyko. Grįžusieji čia suėmė dalį genčių valdžios. Bet pasiėmę tai, kas jų nuomone jiems priklausė, jie ėmė čia valdyti, gindami ir gindamiesi vietinius žemdirbius. Kai prasidėjo antrasis sprogimas XII-XV a., vėl įvyko tas pats kaip ir per tautų kraustymąsį. Kariai ir valdovai slinko į Vakarus, kur jie buvo pavojingi, bet negalėjo lemti geopolitinių dalykų, ir vėliau buvo teutonų ir livoniečių sustabdyti, Judėjimas į Rytus atnešė kitus rezultatus. Mūs geopolitinė sėkmė slypėjo mūsų pasiūlytame valdymo modelyje – barbariška imperija su didžiulėmis laisvėmis, jei lyginsime su tuo metu besiformavusiais Rytų ir Vakarų absoliutizmais.                                         

Esame imperijos žmonės. Mes esame iškelti virš kitų ir tuo pačiu visi mūsų kasdieniai nepasisekimai iš to, kad imperija prarasta. Prasta mūsų psichologinė būklė ir stresai visa tai plaukia iš apgailėtino fakto, kad imperiją esame praradę. 

Mes neturime kam vadovauti, o esame centras ir metropolija per amžius. Savita metropolija, be didingų metropolių kaip Tėbai ar Babilonas.

 Istorija mums duoda šansą – Europą. Tokio šanso nebus daugiau.

 Mes esame nustabūs vadovai. Karas ir laukiniškumas mums nesvetimi. Mes nuostabūs vadovai ir valdovai, tą pripažįsta kiekviena nacija, kuriai vadovavome, ar kuri apskritai susiformavo mūsų dėka. Mes atlaidūs, tolerantiški, bet tik tada kai turime savo prigimtinę švelnumo formą imperiją, tokią, kuri derina priešybes, kuri sujungia ir apjungia stichijas. Mes barbarai ir mums artimas barbaro užkariautojo sindromas – žemdirbių teritorijos užkariavimas, kuris baigiasi mokesčiais, dažnai mažesniais nei mokėdavo tos bendruomenės anksčiau. Kuris baigiasi užkariautųjų religijos ir papročių tolerancija, tokia galinga, kad net patys atitrūkę nuo metropolijos persiimame kalba ir tikėjimu. Mes užkariautojai, kurie pajėgūs suprasti užkariautojų poreikius geriau nei jie patys ir mes ne kartrą savo identitetą aukojome tam, kad atsibustų užkariautos tautos miglota tapatybė ir per sutemas atvestume ją į istorijos šviesą; mes esame tie, kurie konfrontuodami padarė Maskoliją, tai kuo maskvėnai yra šiandien; rusus – rusais. Bendradarbiaudami ir gindami, ir bendrai gindamiesi iš rytų slavų suformavome ukrainiečius ir baltarusius – leidome tapti tuo, kuo jie yra šiandien. Tautomis, turinčiomis kalbą ir ateitį. Skirtingas ateitis, bet tai jų reikalas. Tiesą sakant, ir mūsų, nes esame atsakingi už savo vaikus, nacijas nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

 Barbaras užkariautojas pakyla į savo bokštą, iškilusį tarp girių ar stepėje. Pakyla ir ilgisi. Baisus tai ilgesys, tai vilkų ilgesys, vilkai visada ilgisi Mėnulio ir staugimo meto. Jie ilgisi karo, judėjimo, jiems reikia tęsti Imperiją. Mes užslėgti į kampą. Mums reikia judesio, erdvės, kol kas tą judesį čiumpame pavieniui, bet yra galimybė dar veikti ir kurti toliau daugelyje, bendra dvasia.  

 Mes labai stipriai persekioti ir engti – nes kitos tautos gerai atpažindavo mumyse nesutramdomus imperialistus ir maištininkus drauge. Iš mūsų išdeginta imperinė atmintis, toje vietoje skauduliai, bet ko mes taip kabinamės į savo istoriją, praeitį, genus, menančius valdžias nuo jūrų lig jūrų?

 Matyt, mums to reikia. Mums to reikia – sielai, psychei, kūnui. Mums reikia šuoliuojančio Vyčio. Kas gi kita jei ne balnas yra automobilio sėdynė, po mumis, švilpiančiais iš Eindhoveno į Marijampolę; žirgų varymas, ilga kelionė per dykras. Karo žygis – parsigabenti žirgų. Parjojus parnešti namopi šilko skarą. Ir vėl atgal, atgal į žygį.

 Nesisėdi mus, raitelių tautai, tranzito tauta tapusiems. Automobilių ginimas iš vieno Europos pakraščio į kitą, tai žirgų tabūnų perginimas; tai įterpta genuose. Nėra kitos tokios mažytės tautos, kurios valstybinių numerių taip gausu būtų Europos autobanuose, ant sunkiasvorių sunkvežimių; mes labai pajėgūs judėjimui, mums nesisėdi. Mes Vyčio ir Rūpintojėlio ženklas. Jėga ir kontempliacija, štai jėga. Tai samurajų jėga. Tai tokia jėga, kurios raumenys drasko drabužius ir šarvus, ir istorijos uždėtus antvilkčius.

 Mums per mažai Lietuvos. Mes ramiai jaučiamės tik tada, kai plečiame įtakas. Vytis ramus tik balne, raitelio vieta ant žirgo.          

 Kitaip Vytis prasigeria, pasikaria, žūsta išprovokuotose pjautynėse prie diskotekos; absurdas visa tai. Mums per mažai vietos, mūsų galiai per mažai vietos, nes mes imperinio mentaliteto tauta. Mums uždėti raiščiai, pančiai – tai kitų imperijų siaubo dėl mūsų jėgos rezultatas.

 Mūsų jėga ne tik tame, kad mes stiprūs. Mūsų jėga ir mąstyme bei susimąstyme, ir būtent dėl savo kontempliatyvumo mes nesame imperialistai okupantai ar žiaurūs naikintojai. Mes gerbiame tai, kas auga, ir mūsų viena misijų puoselėti daigus, ginti juos.

 Kokia yra mūsų imperinė ateitis? Aš nekalbu apie kažkokį teritorijų valdymą iš Vilniaus, jis mums nereikalingas. Mums reikalinga psichologinė valdymo pajauta. Mums reikalingas komfortas, kurį galime kurti, kai deriname interesus – savo vaikų, brolių, šeimos interesus. Mes esame maži, bet tai mums leidžia veikti, kitiems nesibaiminant dėl mūsų įtakos. O tapdami arbitrais, bendros ateities projektuotojais, interesų derintojais, mes ir taptume šiuolaikine vadovaujančia imperine galia. Tai imperija, kurios sienos nepažymėtos. Daugelio šiuolaikinių imperijų sienos neaiškios. Mūsų reikalas – įeiti į imperijų tarpą. Esame maži, bet mažas ir Izraelis. Žinoma, mūsų pajėgos kitos, tačiau mes galime atrasti savo imperinę nišą. Tai Vidurio ir Rytų Europa, iki pat islamo teritorijų, kurią mes galime pajudinti iki pat Volgos, Centrinės Azijos, Užkaukazės. Modeliuoti procesus apibrėžtoje erdvėje, į sąjungininkus telkiantis labai skirtingas jėgas, tiek JAV, tiek Kiniją, tiek galimas dalykas islamiškojo pasaulio dalį.

 Kam mums to reikia? Mes turime viena vertus sukurti saugią atmosferą aplinka save. Saugią ir aktyvią. Joje automatiškai atsiras erdvė, kurioje gerai jausis mūsų verslas. Ir galėsime akumuliuoti ir Uzbekijos ir Užkaukazės ir Ukrainos žaliavas, dirbti remdamiesi „tiesioginiu išėjimu“, suteikti sąlygas Europos pinigų cirkuliacijai daug platesnėje erdvėje, ir apsiimti tarpininkauti tarp erdvių, kurių Europa taip ir neįsisavina, ir nesugebėtų beje dėl lygių ir mentalitetų skirtumo; ir pačios Europos. Tai Europos tąsa į Rytus iki įmanomos ribos. Vidurio Europos centralizacija. Visa tai įmanoma tada, kai esame Europos Sąjungos dalis.

 Mes turime ne būti tiltu, o jį statyti. Aktyviai veiksime, kai veiksime ir savo vardu, ir Europos. Europos ambasadoriai besiplečiančioje jaunojoje Europoje.

 Tarkime, Rusijos imperija ekonomiškai pasislinkusi iki pat Reino, ir rusai savo interesus įgyvendina, nebrėždami okupacinių linijų. Savo įtakos teritorijų nebrėžia ir JAV, nors tikrosios JAV, išmėgtytos ant gaublio, paverstų Žemės rutulį leopardo kailiu; šiame margume vyrautų JAV spalvos. Mes turime kurti imperiją sau, tačiau per Europą ir galiausiai suteikti gyvybinį impulsą europinei civilizacijai. Tai yra, jei Prancūzija (tarkime) skina Europai kelius Afrikoje, tai Didžioji Britanija pasižymi dar ir įtaka Azijoje, Australijoje ir kitose egzotiškose gaublio vietose. Mes turime dirbti panašiai. Tai yra, turėti zoną, kurioje mes pratęsiame Europą. Jei Ispanija ar Portugalija natūraliai tęsia Europą į Lotynų Ameriką, prancūzai – Į Afriką ir Polineziją, mes irgi turime tapti šalimi, pratęsiančia Europos interesus, į Rytų Europą, dalį Rusijos, ir į teritorijas už jos.

Kitaip patys liktume pasyvia puzzle kaladėle, o ne tuo, kuris montuoja dėlionę. Į mus nežiūrima rimtai, bet tai yra mūsų jėga. Juk dėlto ir tapome Vilniaus dešimtuko lyderiais.

 Mes turime sukurti savarankią imperiją, atsparos tašką išplėsti labai stipriai. Buvusios LDK teritorijos tai natūralios mūsų sienos, kurių įveikimui nereikia jokių pastangų – ten mūsų įtakos veikia. Kanalai yra, tereikia jais naudotis ir, tarkime, vien dėl savo santykių su Ukraina išankstinio šiltumo galima tapti Europai jėga galinčia praskinti kelią jos interesams šioje šalyje, tas pats ir su Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanu.

 Mes vieni to niekada nepadarytume, bet net neakumuliuodami milžiniškų lėšų, galime stumti Europos verslo, finansinius interesus šiose teritorijose, ir gal net dar toliau.

 Šiuo metu imperijos persidengia; mes dabar esame perdengti JAV ir Rusijos imperijų. Ekonomiką valdo rusai, dabar siekiantys ir platesnių įtakų; užsienio reikalus įtakoja JAV interesai. Ir jei neprisijungsime prie Europos, taip ir liksime interesų zona. O ne zona, turinčia intesresų. Tik Europa gali mus padaryti reikšmingais ir tik Europa gali duoti papildomą reikšmės užnugarį – be abejo ir finansinį. Tačiau jeigu susidytume įtakos zoną, kuri būtų persunkta tolerancija, draugiškumu ir svetimos Europai zonos žaidimo taisyklių permanymu, mes patys taptume tokia pat finansine ir ekonomine galia kaip kokia nors Olandija ir labai greitai. Teritorijos, kuriose galime veikti, palankios europinės civilizacijos plėtrai.

 Žinoma, galima sakyti, kad tai Rusijos įtakos zona. Bet yra vietų, sričių, kurių Rusija neapima ir kurios jai nėra aktualios. Niekas nesako, kad veikla turi būti „etniškai lietuviška“. Mes turime gebėti derinti daugybės valstybių interesus, kuriant taikią ir ramią zoną, praplečiant Vidurio Europą iki dabartinės Rytų Europos ribų. O Rytų Europą tęsiant iki Samarkando, Bucharos, Kaspijos ir Užkaukazės. Daugelis pažaidimų duotų naudos ir pačiai Rusijai, yra vietų, kur Europa, Rusija, Lietuvai tarpininkaujant, galėtų laimėti daugiau nei Europa ar Rusija pavieniui. Lietuvai tereikia aplink save plėsti simpatijos ir patikimo įtakingo bet nepavojingo politinio partnerio įvaizdžio zoną. Šitą įvaizdį ji turi, jį reikia plėsti.  Plėtra gali būti įvairialypė, nuo aukšto rango konferencijų iki ilgalaikių stažuočių ir stipendijų uzbekams, gruzinams, azerbaidžaniečiams, baltarusiams, ukrainiečiams ir t. t. Visa tai kainuoja, bet kaina palyginti nėra didelė. Tai investicijos į mūsų „agentūros“ auginimą tose šalyse. Visos valstybės, kurios turi politinių interesų, ir tai suvokia, panašius fondus, stažuočių programas turi. Jos formuoja tos šalies įvaizdį būsimų žurnalistų, programuotojų, verslininkų, valstybės veikėjų rankomis, iš vidaus. Ta gera, palanki opinija gali nebūtinai prasiveržti stichiniais meilės Lietuvai mitingais. Tiesiog viešoji nuomonė labai lengvai pajudinama ta kryptimi visose buvusios SSSR tautose, kol ten į valdžią eina šešiasdešimtmečių karta, o savo eilės laukia bręstanti keturiasdešimtmečių – paskutiniųjų, kurie dar sąmoningo gyvenimo pradžią, kariuomenę ir studijas praleido Sovietinėje imperijoje. Šitiems žmonėms mes dar likome „sovetskaja zapadnaja Evropa“, tam tikras elgesio ir kultūrinio lygio etalonas. Truputėlį gaila, kad esame kiek apleidę šias sritis. Tačiau tą snaudžiantį palankumą galima pažadinti. O dabartiniams dvidešimtmečiams ir siūlyti stažuotes, kaip tik pats laikas. Kaip ir jų tėvams, verslo ir politikos lyderiams (ir ypač jei kalbame apie Centrinę Aziją ar Užkaukazės regioną) ir įtakingų šeimų, įtakingų klanų jaunimui.

 Vakarų kryptimi akivaizdžios galimybės jungtis į „mažų šalių“ klubą, koalicijas priiminėjant sprendimus, į politinį gyvenimą įjungti Vakarų diasporą, tik naujai interpretuojant mūsų emigrantus, - kaip kolonistus, remiant jų kultūrinę ir pilietinę integraciją į gyvenamąsias šalis, atgalinį ryšį ir per juos mėginant veikti viešąją nuomonę bei iš dalies politiką; regionuose tai gali sektis; viso šito tikslas – siekti suteikti emigrantams teritorinių kolonijų (kvartalų) statusą JAV miestuose, galbūt ir kai kuriose Europos sostinėse. Jeigu bus užtikrintas emigracijos ekonominis gerbūvis, labai svarbu palaikyti diasporos kultūrinį identitetą ir grįžtamąjį ryšį. Jeigu nebus – stengtis juos palankiomis sąlygomis parsigabenti namo, į Lietuvą. Emigracijos nereikia suvokti kaip katastrofos nes dabartinis pasaulinis kontekstas ir ES vidaus judėjimas šias problemas universalizuoja. Kompaktiškai gyvenantys tautiečiai Londone ar Paryžiuje mums gali būti pageidautini, lygiai kaip ir integruoti į šių šalių politinį ir visuomeninį, kultūrinį gyvenimą. Emigracijai nereikia teikti „prarastosios kartos“, „nutrūkusios gijos“ savimonės, nes taip patys diasporai įvarysime kompleksą – atitrūkti ir negrįžti. Pavyzdys mūsų diasporai turi būti žydų diaspora, be kurios Izraelis savo teritorija nebūtų  supervalstybė. Taigi – veikli, karjeros siekianti ir politiškai angažuota diaspora, palaikanti atgalinį ryšį su Lietuva. 

2. Pradmenų, stichijų civilizacija.

Civilizacija, kuriai mes priklausome, nėra miestų, metropolių, mūro anei rašto civilizacija. Ir vis dėlto ji turi visu civilizacijos požymius. Tačiau ji grindžia save kitais pagrindais. Betarpiškas stichijų ir pirminių elementų suvaldymas, tai jos esmė. Ir natūros, gamtos daiktų bei elementų panaudojimas civilizcijos statybai. Tai stichijų civilizacija. Ne gamtinis būvis, kuriame stichijos ir daiktai, žvėrys ir priešai užgriūva kaip neišvengiama duotybė ir gentis išgyvena reaguodama, priešindamasi, ieškodama nišos, prieglobsčio girioje, medžioklėje, ar stepėje, nomadinėje gyvulininkystėje. Ar žemdirbystėje – ten, kur yra irigacija ar derlingą dumblą kasmet nešantys potvyniai. Mes darėme kitaip. Mes iš gamtos elementų kūrėme civilizacines plytas. Tai ekologiška civilizacija, jeigu norime. Jos plytos buvo medis, jos cementas samanos ir žemė ir smėlis. Tai ką nors reiškia? Taip. Nes ji buvo pakilusi virš gamtos tiek, kad galėjo racionaliai ir drauge meditatyviai (Rūpintojėlis) naudoti ją kaip pagrindą kultūrai kurti. Kultūra, paremta meditatyviniu pradu, primenanti japonų šintoizmą,  ir savo pagrindo gyvybai ir plėtrai pagimdžiusi aktyvaus kario idealą (samurajus, Vytis). Mes tą aptarsime. Bet prieš tai apie civilizaciją kaip tokią.

Mums visą laiką kišta, kad civilizacija yra destrukcinė, kad ji turi atsirasti, įveikiant gamtą, o ne veikiant per ją. Kad akmuo liudija civilizaciją, ne medis. Betonas, ne žemių sampila. Raštas, o ne išvystyta mnemotechnika ir žodinis pagarbus tradicijos perdavimas iš lūpų į lūpas, iš mokytojo mokiniui. Popierius, papirusas, grifelinė lentelė – civilizacijos apraiška. Tuo metu perdavimas naudojantis išplėtota, išlavinta atmintimi, - jau barbariškas bruožas. Bet taip perdavinėtos visos Vedos, visi budistiniai raštai. Taip savo slaptąsias žinias perdavinėjo keltų druidai. Tai indoeuropietiška tradicija. Tai pagarba žodžiui. Žodžio galiai. Tai žodžio ekologija. Užrašytas maginis užkeikimas suveikia kartą ir praranda galią. Tariamas žodžiu jis veikia. Iki šiol mes tariame, kalbame maldas, o ne rašome. Šiuolaikiniame pasaulyje dar tik maldai ir radijui liko žodžio teritorija, anksčiau žodis turėjo jėgą. Mes nežinome, kokią tirštumą tie veikiantys žodžiai kūrė, kokią miglą virš girių ir piliakalnių, ar kokią giedrumą, bet žodis mūsų civilizacijoje nebuvo nuvertintas. Tą galima pasakyti aiškiai. Vienas jos bruožų tai žodžio civilizacija.

Mūro, architektūros pervertinimas atėjo iš Artimųjų Rytų, kur gigantomanija busi susijusi su valdovo dievo įvaizdžiu ir paprastu faktu – ten nebuvo žemės, ar jos buvo nepakankamai..Statyta iš akmens. Nebuvo medžio – naudotas akmuo, daug sunkiau apdirbamas, daug ilgiau išliekantis. Piramidės Egipte negalėjo būti statomos iš žemės, dvasiškai talpiausios ir brangiausios medžiagos. Graikai savo architektūrą nusižiūrėjo nuo Egipto. Atėnų Partenonas – nusususios Egipto provincijos  šventyklos minimalizuota kopija. Mes turėjome savo civilizaciją, nes turėjome tuos pačius polius, arba mūsiškai pilis. Virš antikinio miesto, polio, kilo akropoliai, virš mūsų gyvenviečių – pilys ir šventvietės. Piliečių susirinkimai Graikijoje spręsdavo visus pilies/polio reikalus. Lygiai kaip ir baltų kraštuose kur vyravo ta pati graikiškai barbariška gentinė demokratija. Spręsdavo dauguma, ne vadas. Arba – išrinktas vadas su daugumos pritarimu. Tai Civis lotyniškai reiškia „pilietis“; civitas, civitatis reiškia „pilietišką“ bendruomenę, susitelkusią tautą, valstybę, civitates aut nationes, kalbėjo Ciceronas; arba kalbėtamas apie tas tautas, kurios vertos tokio vardo. Pilietinės visuomenės (valstybės) tai teise paremtos žmonių bendrijos ir susivienijimai, - aiškino Ciceronas, concilia coetusque hominum jure sociati, quae civitates appellantur. Žinoma, žodis reiškia ir „miestą“, ir patį miestą, nors dažniau romėnai naudodavo Urbs sąvoką, Orbi et Urbi, iki šiol skelbia popiežiai Romoje. Miestas tai savitas pasaulis, kosmoso kopija, pasaulis, kuris tiek tobulas, kad tenkina save patį, jis yra visatos kopija ir jo tobulumas tai kosminės tobulybės atšvaitas žemėje. Mūsų miestai europine ar Azijos prasme nesusiformavo ilgą laiką. Tačiau buvo pilys ir gyvenvietės ties jomis, pilių demokratijos civilizacija – štai kas mes esame. Buvome susitelkę apie pilis, piliakalnius, šventuosius centrus, ir visuomenė valdyme galiojo genties ar pilionių susitarimo idėjos. Tai yra, mes patyrusi ir sena demokratija. Mūsų demokratijos supratimas nėra tas pats, kaip Europoje, bet mes perėmėme europinį modelį seniai, seimai prie karaliaus buvo pagrindinė LDK valdžia, ir genetiškai parlamentą turime labai seną. Jei pradėsime skaičiuoti ne nuo pirmųjų seimų, o nuo laisvų piliečių/pilionių susirinkimų, tai mūsų demokratija senesnė už piramides. Taipogi žinome ir pažįstame įvairias pereinamąsias demokratijos formas – įsivaizduojame jas tarkime Kirgizijoje ar Azerbaidžane ar Gruzijoje. Su jų mechanika. Užsikertančia, bet mes žinome tas vietas, kur jos užsikerta, iš savo pačių patirties.

Barbarai sugebėjo viską tobulai perimti. Ir monarchijas, kurias vis dėlto įveikė „iš vidaus“, savo barbariškų genų veikiami pavertę demokratijomis. Ir tesisę, ir architektūrą, ir – Naująjį pasaulį anapus Atlanto. Socialinių nei geografinių kliūčių barbarų buklumui nebuvo. Kur reikėdavo, jie taikydavosi, kur galėdavo, jie primesdavo savo. Galbūt, todėl, kad barbarai turėjo savo universalią civilizaciją, kurios reliktus geriausiai mes ir tebeišlaikę. Gamtinę civilizaciją, stichijų civilizaciją. Ji visur randa pagrindą po kojomis, nes ji – natūrali ir ekologiška, tai yra visada yra ir – pagal aplinkybes – tabula rasa, švari lentelė, švarus popieriaus lapas, kur galima įrašyti ką tinkami, ir – vbeikianti ir turininga jėga su demokratijos pricipais ir galinga fizine bei valios jėga. Dabar šitos jėgos Europoje senka. Pats tas momentas perimti vadovavimą moralinei Europai. Europos dvasiai įpūsti kibirkštį. Senos nacijos rusena, tačiau naujos yra labai šviežios, ištrūkusios iš skirtingų kalėjimų, ir kupinos ir valios ir jėgos. Skamba kiek arogantiškai, bet tai teisybė, o dabartiniai Europos metropoliai kaip Paryžius ar Londonas kultūriniais centrais lieka todėl, kad juose veikia emigrantai ar jų įdirbis; dažniausiai tai arba žydai arba išeiviai iš Rytų Europos.

 Vilnius, turint omenyje jo tradicijas ir multikultūriškumą kaip tik galėtų tapti tokiu centru, kuris „nutrauktų“ nuo Londono ir Paryžiaus įdomiausius menininkus ir kūrėjus bent jau šešių šimtų kilometrų spinduliu (su Berlynu mes nepakonkuruosime). Ir daugmaž iš Skandinavijos ir buvusių LDK teritorijų. Už pusę pinigų, išleistų rinkimams, čia galima sukurti meno ir kultūros Meką Šiaurės, Vidurio, Rytų Europai ir daliai Azijos. Be politinio svorio, Vilnius turi tapti ir kultūrinis centras. Jis turi tiek žavesio, kad lenkas kūrėjas jį ir šiandien gali keliems metams mainyti į Krokuvą ar Varšuvą, lygiai kaip ir bet koks skandinavas.  

Lietuvių mentalitete ir taip liejasi dvi nacijos, Vyčio ir Rūpintojėlio. Ugnies ir Oro. Žemės ir vandens. Stichijas pajungia du pradai. Sėslumas ir klajonės, žemdirbys ir karys. Rūpintojėlio ir Vyčio sintezė galima tik imperiniame vyksme. Žinoma, ir Vytis ir Rūpintojėlis tai dvasios formos, ir dvasia turi grįžti į discipliną, apsiribojimą į vieną iš šių galimų veikimo formų. Yra kas veikti ir Vyčiui ir Rūpintojėliui, bet Vytis turi praskinti kelią.   

Kultūra. Privalome visą aplinką pranokti savo kultūriniu lygiu. Tai yra, sugrįžti į tą bendrąjį kultūrinį lygį, kurį turėjome 1990-jų išvakarėse. Į žingweidumo lygį. Dabar turime puikių knygų gerų vertimų, savų autorių, pasaulinio lygio poeziją – reikia užauginti kartą, kuri tą būtų pajėgi perimti. Platus švietimo tinklas. Intensyvus žingeidumas. Tai buvo tikrovė. Tai turi tapti tikrove. Dabar turime palaikyti vidurinį ir aukštąjį mokslą, technokratinius fundamentalius ir humanitarinius mokslus – bent jau tokiame finansavimo lygmenyje kaip karinį biudžetą, nes mums svarbiausia, kad karinę galią lydėtų išsilavinimas, įvairiapusis, ir labai didelė svarba čia filologinėms disciplinoms, civilizacijų, religijų, lyginamosioms kultūrinėms ir žinoma pačios istorijos studijoms.

 Jeigu kam atrodo, kad tai lėšų švaistymas, apsirinka, nes išlieka tik ta kultūra, kuri pranoksta aplinkines, tik ta nacija, kuri turi savimonę, o savimonę teikia humanitarinės disciplinos. Antra vertus, jei mes mėginame eiti į priekį ir įgyvendinti ekspansiją, ją turi įgyvendinti aukštai išsilavinę ir todėl plačiai matantys ir mąstantys žmonės. Tautinė savimonė čia yra ne vien savitikslė, bet ir ekspansijos instrumentas.

 O globalesne prasme mes turėtume generuoti vyksmus, kurių metu unifikuotusi Vidurio ir Rytų Europa, buvusios LDK teritorijos integruotųsi su Habsburgų monarchijos tautomis nuo Prahos iki Balkanų ir Adrijos jūros, tai yra, perimti iniciatyvą toje zonoje, kurią JAV prezidentas vadina „Naująja Europa“ ir ją iškelti greta senosios Europos. Kaip inicijuojantį ir Europoje sprendžiantį darinį. Tuo pačiu metu kaip iniciatyvinė jėga veikdami Habsburgų ir Gediminaičių suburtose teritorijose, pasinaudotume savo sovietine patirtimi, savo europietišku, tačiau atviru ir suprantančiu mentalitetu ir galėtume ES „moralines“ sienas stumtelėti stipria į Rytus, per Centrinę Aziją ir Užkaukazę artėdami prie Kinijos, Indijos, Irano. Europos sąjungai integruoti tas teritorijas, skatindami jose bendrą supratimą, dialogo paiešką ir galiausiai galbūt kažkokios parelelinės ar alternatyvinės „Orientalinės Europos Sąjungos“ sukūrimą Azijoje. Pati Europa šitai laimėtų saugią sieną ir geras sąlygas investicijoms bei prekybai. Šitaip, ir tai svarbiausias tikslas – būtų užkardomas terorizmo plitimas iš šitų rytinių teritorijų paribių.

 Tiesą sakant, ši ekspansija ir yra būdas, kuriuo, mano giliu įsitikinimu, mes galime išlaikyti tautinį identitetą nesuskilusį, nesueižėjusį, išlaikyti savąją kultūrą. Tik radikaliai puldami, apsiginsime. Ir šis mano kalbėjimas, tiesą sakant, deklaruoja vieną tikslą – nacionalinį išsilaikymą.

 Pasyvioji gintis veda į lėtą marinimąsį, ir kito amžiaus, jau XXII-jo nebepasieksime, jei mąsliąi tupėsime vietoje, nesikišdami į pasaulinius geopolitinius procesus kaip veikinati jėga.

ANTRA DALIS

IMPERINIS PROJEKTAS

1. Vidinis mobilumas

 Centrinės Amerikos kultūros statydavo savo gerai ir matematiškai apskaičiuotus miestus kosmoso centre, čia virdavo gyvenimas, miestas valstybė tapdavo megapoliu, apsuptu provincijų ruožu, vėliau atsitikdavo kažkas keista – periferija imdavo spausti, periferija imdavo spausti džiunglių pavidalu, jos nuolat supdamos derlingos žemės ruožus, slėgdavo ir slėgdavo iš visų pusių, visu perimetru. Spausdavo iki tol, kol actekai, toltekai ar majai dūste uždūsdavo džiunglių užimtame mieste ir jis išnykdavo žalėsiuose. Neiššnykdavo žmonės, bet smarki demografinė katastrofa smogdavo ir  megapolis neišgyvendavo. Likusieji keldavosi toliau, į kitą Mezoamerikos džiunglių vietą idant ten įkurdintų kitą metropolį ir vėl atkartotų centro ir periferijos dramą.

 Kodėl taip buvo, spėliojama. Džiunglėms buvo galima priešintis. Išsekdavo laikas? Išsekdavo mito kurianti galia? Pasibaigdavo mito nuskirtas laikas?

 Garsioji disciplina etrusca jau iš mūsų kontinento civilizacijos istorijos lėmė, kad etruskai, magai, burtininkai, meninkai ir kariai pakluso dėsniui, kurį žinojo kiekvienas etruskiukas jau mokyklos suole ir kurią žinojo ir romėnas, sėdintis greta – etruskams lemtas tūkstantmetis, saeculum, jie pirmaus, lyderiaus, mokys, tūkstantmetį, paskui išmirs kaip pirmaujanti tauta išmirs ir fiziškai. Buvę grėsmingi kariai saeculum pabaigoje jie išsigimė, nebekariavo, nemaž nebekūrė, tik kopijavo provaizdžius, laidodavosi su gražiomis kaukėmis, mėgavosi rinktiniais malonumais ir ar nebus prieš išnykdami, apie nulinius metus, apie Kristaus gimimo laikotarpį, išnykdami perdavę šį sibaritinį užkratą romėnams. Bet kokiu atveju, etruskų disciplinos rezultatas mušė per genofondą – jie išties išmirė, išsekus gyvybiniams syvams, etruskų vyrams moterys tapo neįdomios. Romėnai jų nežudė, užėmę jų miestus, jie perėmė etruskų paveldą, netgi gladiatorių žaidynės atrodo kilusios iš etruskų šermenų kovų, romėnai inkorporavo etruskus kaip daugelį tautų, jiems patiko etruskų vazos, etruskų menas, raštininkai, erudicija, paskutiniaisiais amžiais etruskai buvo netgi puoselėjami, jei taip galima pasakyti, prižiūrimi, bet jie išsigimė, dvasiškai ir fiziškai, jie išmirė pačioje palankiausioje aplinkoje. Tada, kada buvo išpranašauta, jie susivyniojo kaip tauta, Jų tūkstantmetis baigėsi. O Apeninų pusiasalyje būtent jie, etruskai, drauge su iš pietų rezidavusiais graikų kolonistais, ir buvo barbariškų, netašytų romėnų mokytojai, pralavinę šias kalnų piemenų gentis Lacijaus atšlaitėse iki pasaulinės imperijos įkūrėjų.

 Atrodo, dabar atėjo laikas „vyniotis“ senosioms turtingosioms Europos tautoms, prancūzams, vokiečiams, kai ispanus ir portugalus dar gelbsti jų ryšiai su Lotynų Amerikos gaivalingumu, iš dalies ateities nepraradusi ir Šiaurės Italija, bet tarkime gerbūviu pertekusių Beneliukso šalių  išsekimas tai liudija. Fizinis, valios išsekimas, beraštystė. Visa tai žinome ir mes, gerai pažįstame. Bet mūsų netvarką ir vidinę savidestrukciją sąlygoja energijos perteklius, ne jos trūkumas. Jos nėra kur padėti. O mes, būdami ir periferija ir centras drauge, galime judėti tarp šių kategorijų net neapleisdami Lietuvos, neišeidami iš savo namų. Tik pakeisti požiūrio tašką, priklausomai nuo aplinkybių.

 Vilnius. Centro ir periferijos požiūriu neįtikėtinai besimainikaujantis miestas. Miestas, bręstančios imperijos sostinė, su staugiančiu geležiniu vilku, valdantis saracėnus, rusinus, lenkus, centras, kuris geografiniu valstybės centru ir tai apytiksliai buvo gal pusšimtį metų ir jau Mindaugo valdymo metu jo centriškumas išsibaigė, imperijai išsklidus į Rytus. Miestas, centras, iš kurio išsikėlė vietiniai gyventojai, kaip iš mitologinio actekų miesto, išėjo į džiungles, girias, proskynų lopus, idant sugrįžtų vėlei ir čia atstovėtų naujojo Vilko staugimo metą. Vilnius buvo centras, tie metai, buvo siaubingi, ir periferija, Lenkijos ar carų periferija, sovietų periferija, kuri sugebėjo persimodeliuoti į žavų periferinį modelį. Pertiferijoje yra įmanomas grakštumas, ne centre, centrai grandioziniai ir slegianti, periferija ažūrinė, skaidri, nėriniuota ir iš jos į centrą einama, grįžtama su arabeskų ir subtilybių patirtimi.

 Tik Vilniuje, kuris nebebuvo sostinė, galėjo atsirasti Adomas Mickevičius ir Česlovas Milošas. O anksčiau Vilnius Abiejų Tautų Valstybėje, Žečpospolitoje, buvo miestas, kuriame trečdalį savo valdymo laiko reziduodavo karaliai. Pavydėtinas mobilumas, toks Avinjonas, įteisintas Avinjonas, esant Romai,  iš centro periferija jis galėjo persikeisti per metus, o būdamas centru, jis buvo periferija, būdamas periferija centru.

 Vilnius valdė Krymo prieigas, Okos ir Dauguvos aukštupius ir Volynę, bet niekam iš valdovų neatėjo į galvą LDK ar Žečpospolitos sostapilį perkelti tarkime į Kijevą, ant Dnepro ar Ukrainos stepes. Ten būtų buvęs geografinis centras. Bet, atrodo, būtų esmiškai pralošta.

 Sostinė turi būti kiek padykusi, ažūriška ir bravūriška, kas neįmanoma rimtai dūzgiančiame metropolyje. Berlynas, Maskva, Varšuva – štai centriniai sostapiliai, ir jokios žaismės, architektūrinė megalomanija visais laikais iki šiandien. Viena, Austrijos Vengrijos sostinė įgavo žaismingumo, nes neturėjo nacionalinės megalomanijos bruožo, ji jungė vokiečius, kurių požiūriu ji provincija, Ostmarkos periferijos provincmiestis, su žydais, lenkais, vengrais, čekais, slovakais, ir būdama centru Vokietijos Reicho atžvilgiu turėjo amžinos periferijos bruožų, Vienos periferiškumas Berlyno atžvilgiu jautėsi labai ilgai.Bet tai Viena. Rytų Paryžius. O net prancūziškojo Paryžiaus karaliai savo rezidencijas keldavo užmiestin, Berlyno valdovas, netgi Drezdeno kurfiurstas. Jie kėlėsi iš centro, net Ivanas Rūstusis turėjo Kolomną. Žaismingesnę užmiesčio citadelę, kur caro didybė visai kitom varsom sužibėdavo. Nieko keisto čia nebuvo ir Rusijos sostinės patraukimas į Šiaurės Nevos, Ladogos ir Onegos balas. Tai davė europėjimo skonį. Ir galimybę žaisti šiaurės Palmyrą. Paradoksas – Maskva galėjo būti trečiąja Roma, antruoju Konstantinopoliu, tačiau į Šiaurės Palmyros vaidmenį ji negalėjo pretenduoti. Tą galėjo daryti tik provincijos megapolis. Keista? Ne, natūralu.

 Varšuva įgalina Krokuvos žaismę, Roma – Egipto Aleksandriją su milijonu filosofų profesionalų pirmaisiais amžiais po Kr., Jeruzalė – Galilėją. Vilnius galėjo įgalinti neįtikėtinai dailų ir judrų Kauną, tačiau nors praėjusio dešimtmečio pradžioje kurį laiką taip ir atrodė, ši fazė buvo trumputė. Kaunas įgalino Vilnių per visą XX a., ir ne juokais lenktyniauta dėl lietuvybės centro; ir svovietmečiu, ir lenkmečiu Kaunas lenkė, dabar tas baigta. Tačiau nenusivilkime, Vilnius yra centras. Tačiau jis egzistuoja tame pačiame įtampų lauke ir toje pačioje geopolitinėje erdvėje kaip ir visad – tarp Maskvos, Peterburgo, Varšuvos, Krokuvos, Berlyno, Prahos. Čia jis gali būti ir yra periferija. Galimas dalykas, jau po dešimtmečio kalbos apie centrą ir periferiją taps beprasmės globalizacijos lauke, tačiau globalizuota Europa vis daugiau ieško atramos periferijose, regionuose, net dirbtinai juos gaivindama ir skatindama. Tad mūsų kalba tikrai ne dešimtmečiui galioja, ji ilgų amžių dėsningumų aprašinėjimas.

 Centras slegia. Centre būti nuostabu, tą tvirtina visi, bet žavesys yra periferijoje, o didžiausia centro trauka ir pasireiškia kai centras keičiasi į periferiją ir atgal.

 Centras kelia siaubą. Vis dėlto. Kiekvienas centras reikalauja santykio. Kiekvienas centras reikalauja išgyvento santykio su juo. Tas santykis gali nublokšti į apačias, iškelti į aukštumas. Centrai, metropoliai visada lyginami su pragaro nasrais, ir ne Biblija pradėjo Babelį, Babiloną ar naujame vertime Babelę lyginti su kekše. Kiekvienas metropolis turi paleistuvystės paklaikimo žavesį. Centras traukia, ir tame traukime atpažįstamas seksualinis geidulys, moteriai tai zikuratai, bokštai, špiliai, vyrui, aikštės, apskritimai, cirkuliu nubrėžti skrituliai ir krūtingas barokas. Ir žinoma tie patys špiliai. Svogūnai ant bavariškų bažnyčių ir rusiškų cerkvių. Smailė ir rutulys, špilis ir apskritimas, sueinatys virš metropolio.

Ir siaubas, kuris leidžia metropolį įvardyti pragaro nasrais.

Periferijoje gali būti baisu, nejauku, nuobodu, bet ji ir savotiška užuobėga. Centras niekada nebūna užuobėga, jis įsiurbia, kaip Babelės lūpos, kaip žiojėjantys dantingi pragaro nasrai.

 Tačiau išcentrinimas yra baisi bausmė.  Romos imperijoje patricijui tremtis iš Romos prilygo mirčiai, prisiminkime Vergilijaus aimanas getų pakrantėje. Vakarų pusėje, Konstantinopolyje, aristokrato mirtis prilygo politinei mirčiai, juo nebesirūpindavo net samdomi žudikai. Klastinguose Bizantijos sostapilio rūmuose žmogus, nebūnantis centre, negalėjo tikėtis išlaikyti savo šalininkų – jie perbėgiodavo, persigrupuodavo kitaip. Atostogos politikui laikina mirtis, todėl iki šiandien kiekvienas politikas skųsdamasis darbo krūviu, tikrovėje renkasi trumpas atostogas, nes jos išsviedžia iš centro, kuris net atostogaujant lieka centru. Periferijoje gi apima nuobodulys, kuris yra baimės rūšis ir baimės prieškambaris, bet tiktai baimės. Periferijoje baimės racionalios. Žinai, ko bijoti, čia jos registruotos, ir pirmoji baimė tai išsišokti. Provincija nepakenčia aukštesnių galvų ir jas kerta, būdų čia yra daug, švelniausias – panieka ir ignorancija, žiauriausias – tiesioginė agresija. Yra aplinkiniai keliai, kurie daug tiesesni, provincija aukštesnes galvas pakenčia tada, kai jos priima visuotines provincijoje galiojančias  taisykles, vietinę korupciją, vietines pjautynes dėl juokingų postelių, vietinį girtavimą. Bet tapti savu svarbiausia sąlyga yra įsijungti į varžytuves dėl padėties, vietos administracijoje ar geriausio kaimo armonikieriaus vardo. Kovodamas dėl jo, tu pripažįsti, kad esi to paties lygio. Nekovodamas, esi svetimas, inkliuzas, ir tokio provincija negali pakęsti. Geriausia išeitis – emigracija. Vidinė arba į centrą. Vidinė, žinoma, geriausia, bet nebudistui daugiausia kančios atnešantis kelias. Centras, megapolis, teikia visai kitą galimybę, emigracija į centrą visada yra galima.

 Bet centras jau siaubo vieta.

 Melas, kad metropoliai, centrai, atstumia, nepriima provincijos, - jie gi minta ja, be protų intakos centrai nusustų. Megapolis, praradęs provinciją, miršta ar išsigimsta į tokią vietą, kur tik atkuriama, bet nekuriama. Į juodąją skylę. Bet tai ne pragaro nasrai, pragaro nasrai yra vasiingi bent jau savo keliamu siaubu.

 Metropolis priima naujas įtakas, idant jas išvėtytų ir išmėtytų nuo viršaus iki apačios, į kairę ir dešinę, provincijoje likimas apskaičiuojamas, metropolyje tai neįmanoma. Aukščiausia vertinimo kategorija gali tapti ostrakizmo priežastimi per kelis metus, mados iškeltas kūrėjas, mados ir nutrenkiamas, ar nueina į bendrą lygį, bendrą gerą lygį, kuris pranoksta visą provinciją visa galva, tačiau kartą įkvėpus aukštikalnių oro, apačioje slogu. Ir centro siaubas yra nenumatyto smūgio siaubas, periferijoje tavo priešininkai aiškūs ir išsirikiavę. Centre tarsi prarandamas skydas, kiautas, kurį nuolat reikia persikurti, kad atitiktum centro mobilumą, megapolis juda, keičiasi, aplinkiniai keičia savo kaukes, dažnai nenuspėjamai, dažnai nenuspėjamai net jiems patiems. Tavo kaukė, aš jau nekalbu apie gelminį ar tikrąjį asmeniškumą, irgi turi spėti posūkį, o dar geriau, eiti, pradėti keliais žingsniais į priekį. Eidamas kryptimi, kuri dar nepraminta, rizikuoji gauti krūvą smūgių, nes didžioji aplinkos dalis nesuvokia tavo poelgio motyvą, bet sunerimsta, ir nerimas išliejamas agresija; jei tavo individualus kelias tave atveda į vienišą placdarmą,  kaukės, ištyrusios tavo kelią, tave palieka, jei ne, apsiima sekti. Prilipdydamos tau laikinai žaistą kaukę amžiams, ir jos nebenusiplėši. Tai vėl centro pavojai ir centro vylius.

 Kalbu apie centro siaubą ir periferijos baimę. Tai pagrįsta mitologiškai, mitologiniu pasaulėvaizdžiu, kurį ir mes archetipiškai ar neįsisąmonintame pavelde turime ir kuris lemia mūsų mąstymą, potyrius bei jų intensyvumą.

 Centras yra atviras į viršų. Centre kyla zikuratai ir bažnyčios, kurių špiliais tarsi nuteka palaimos vandenys, kurie priima dangišką malonę ir palaimą. Žemiškasis centras tai vieta, kur atsiveria dangus ir niekur dangus nėra taip arti ir toks atviras, kaip geogerafiniame žemiškame centre. Visi miestai nekalbant apie metropolius ir megapolius vaizduojasi esą centrais, Londonas, Paryžius, Niujorkas, - net nepaisant jų realios geografinės padėties. Vilnius šiandien irgi yra centras išsidėstęs Lietuvos periferijoje.

 Būtent centre įsivaizduojamas kosminis kalnas, kuriuo dievai ar jų galios nusileidžia žemyn, pirmapradis kalnas, iškilęs laikų pradžioje, pasaulį kuriant. Čia šviežiausi dievų veiklos pėdsakai. Juos galima matyti, į dievų pėdas minti, jų kūrybos aidą girdėti. Lygiai kaip čia auga kosminis medis, šaknimis besileidžiantis iš dangaus.

 Tačiau centras ne tik vieta, kur geriausiai girdimas dangus. Ta pati kosminė ašis, kurį centrą sieja su dangumi, leidžiasi į požemių viešpatiją. Po kosminiu kalnu, kurio viršūnė priartėja prie dangaus skliauto, - pragaras. Ir Vilnius tą iliustruoja, jo kalvų viršuje staugiantis vilkas nėra dangiškas, tokie geležiniai vilkai kyla iš pragarų, kaip ir geležis iš velnio, Gedimino sapną gal geriausiai perkratytų šiuolaikinė mitologija, bet nevalia lįsti giliau, nei padarė Lizdeika. Tačiau geležinis vilkas tai suvaldytos velniavos, tai suvaldyti demonai, staugiantys ant šventojo kalno ir įkinkyti sakraliniės galios tarnystei, Vilnius demonų ir jų tramdytojų miestas, Vilnius vieta kurioje demonai išeina iš urvų baziliskų pavidalu ir reikalauja aukų. Tai ir dangaus ir pragaro vartai.

 Ir išties, geležinis vilkas, jei žiūrėsime pagal Vilniaus istoriją jau Lizdeikos autentiškoje interpretacijoje greičiau simbolizavo pergalę prieš chaosą, demonų sutramdymą, duodantį jėgų vienais demonais nugalėti kitus, geležimi geležį, Belzebulu – Liuciferį. Tai nekatalikiška, bet Lizdeika nebuvo katalikas.

 Tai vieta, kurioje įjungus valią ir įsiklausius į dievų šnabždesį, galima kinkyti ir į geležinį šarvą grūsti velniavas. Tai baisi jėga, metafizikos branduolinė ginkluotė. Branduolinė metafizika.                                              

Centro siaubas tame, kad iš viršaus dangus, po kojomis pragaras, žiauriai pranokstančios galios, ir tie patys centro gyventojai, kurie gali geriau girdėti dievų balsus, tuo pačiu yra nepaprastai arti pragaro, kurį plonas miesto dulkių ar miesto purvo, miesto šaligatvio plotas atidalina nuo peklos, požemių, ir dangus ir pragaras čia gali lengviausiai įtraukti.

 Ir čia slypi siaubas. Per artimo dangaus, per artimo pragaro. Per artimas dangus irgi slegia, jį raižo bažnyčių ir cerkvių špiliai, lygiai kaip bangolaužiai uoste laužo bangas, kad jis neužgriūtų visa savo jėga, ir ta pati bažnyčių architektūra, stipriai įsdikimbanti į žemę plačiąja pamatine savo dalimi, lygiai taip pat užstoja kelią pragarui, kaip ir amžinos miestiečių pastangos lopyti kalnų šlaituose skyles ir pernakt atsiveriančius urvus, o kartais narsi bravūra, šmaikšti drąsa pakasėti giliau, ir kaip reikiant.

 Ir būtent siaubas, aklas siaubas, kai nežinai, kas tave užgrius, kai nežinai, kai atskirti, ar demonas, ar daimonas tave apsėda, ar tave veda dieviškas negirdimas balsas. Kai tokia jėgų koncentracija, centro metafizikoje balsų chorai klojasi vienas ant kito, tačiau abu balsų chorai, ir pragarų ir dangiškas yra vaisingi, nes skatina kūryba, kuri ir dieviškas ir demoniškas aktas; būtent Vilniuje ar būtent bet kokiame metropolyje kūryba žydi ir dėl metafizinio priežastyno.

 Dar viena galimybė, kuri teikiama centre, tapti ašimi, tuo kosminiu medžiu, tuo kosminiu kalnu, jungiančiu dangų ir pragarus. Tai yra, pilnai atlikti žmogaus paskirtį, atitikti archetipą. Žmogus savo galva savo mintimis ir sielos prigimtim yra artimas dangui, o fizinis pradas jį traukia žemyn, bet šie poliai gali būti vienijami, žinoma, apbaldžius juos sąmone ir jausmų tvirtuma. Geležinio vilko atitikmuo. Vilkas, kur jam ne vieta. Ne toks vilkas. Vilkas, prarijęs staugiančius demonus ir pats rėkiantis dievui jau yra nebe vilkas jau yra žmogus, išpildęs savo gelmę.

 Ne paskirtį. Išpildęs gelmę, o tai nėra nei gerai nei blogai, tai tiesiog viena iš duotų pilnatvių.

Paskirtis lieka užklota ir net ją atlikę mes nežinosime ar tai viena iš pilnatvių, ar įgyvendinta paskirtis, ir ar išpildyta, pripildyta, o gal atlikta.

 Todėl Centre visada viešpatauja siaubas, nes čia duota daugiau. O galimybės labiau atvertos ir į viršų ir į apačią, ir nusklendimo į tuščią viršų, ir nunirimo į juodus pragaro vandenis pavojus čia intensyvesnis. Lygiai kaip daugiau čia galima atlikti, bet už galimybes ir už šansus mokama rizikos laipsniu.Centro siaubas vis dėlto yra agorofobinės prigimties, gal dėlto miestai taip bijo daug atviros erdvės, ypač senamiesčiai, agorofobija tai atvirumo baimė. Siaubas po plynu dangumi, kur nėra kur pasislėpti, ir siaubas krenta iš viršaus ir iš apačios muša, ir šis siaubas be priežasties neįvardytas yra pats baisiausias, o neįvardijame jo todėl, kad atverto dangaus nei pragaro nasrų neįvardysi, tai potyriai pirmapradžiai ir baisūs.

 Kodėl periferijoje gyvena baimė? Ji menkesnė už siaubą, ir todėl, kad baimė racionali. Mes bijome ko nors, o siaubas ar kraupulys mus lydi prieš neatpažintus ir neįvardytus esinius. Periferijoje, kaip sakiau, baimės apskaičiuojamos, ji kupina pavojų kaip ir kiekviena žmogiška gyvenamoji erdvė, tačiau ji neturi tremendinio, nenusakomybės siaubo aspekto. Racionali baimė išvertus protinga baimė, o protinga baime mes bijomės apibrėžtų ir konkrečių dalykų, taigi galima nuo jų apsiginti ar bent statytis užtvaras.

 Kažkada kaimo ar lauko periferija būdavo miškas, ar greičiau giria, kurios prieigos buvo pažįstamos, tačiau jo gelmė gąsdindavo. Galėjo būti kalnas, upė, jūra, už kurios prasidėdavo kitas pasaulis, kuriame ir gyveno kiti. Svetimi. Svetimos gentys, svetimi demonai. Ateinantis iš už anos ribos, iš už miško buvo traktuojamas kaip potencialus demonas ir profilaktiškai žudomas. Demonai juk gali prisiimti bet kokius pavidalus. Iš anapus, suprantama, gali ateiti ir gerosios jėgos, todėl jos turi būti tikrinamos, bet dažniausiai manoma, kad gerosioms jėgoms anapus nėra kas veikti, o gerosios pažintos galios gyvena čia. Mūsų pasaulyje.

 Paribys labai rimta vieta. Kaimo paribys sutampa su dirbamo lauko riba, iki kur gali ateiti laumės. Kur jau žmogaus ūkinė veikla nesiekia, ten velniškos jėgos, lietuvių raganos dar 17-18 a. eidavo nakčia ar ir dieną šalia miško ir šaukdavosi velnio. Ten, kur nėra proskynų, kur sužėlusi giria, kur žvėrių ir demonų takai, ten ir randasi anų būtybių pasaulis, demonų, raganų, vilktakų ir panašiai. Periferija tai visų pirma riba, atvira fiziniams kitų pavojingų būtybių pasirodymams.

 Tai riba tarp žmonių ir deivilų, žmonių ir milžinų. Ir visa periferija centro požiūriu yra kiek demoniška. Tačiau tas jos demoniškumas gali būti įstabus. Gali praversti. Iš jos atėję žmonės dėl savo nuolatinių kontaktų su laumėmis, slogučiais ir slogutėmis, inkubais ir sukubais, patys įgiję magiškų galių. Jais nepasitikima bet jie gali slėpti didelę išmintį ar tiesiog maginį žinojimą. Trumpai tariant, jie gali būti kupini velniško, maginio ar dieviško krūvio.

 Pagalvokime apie Adomą Mickevičių, kuris buvo priimtas į Lenkijos sąmonės centrą iš lietuviškos Vilniaus periferijos. Apie Daukantą, atpėsčiavusį į Vilnių iš giliausios provincijos. Apie Rasputiną, kuris į Sankt Peterburgą atvyko iš Sibiro taigos glūdumos. Apie Kristų, kuris į Jeruzalę atėjo iš Galilėjos dykros. Nelyginami dydžiai, bet aš kaip tik tą ir noriu pasakyti – dydžiai nelyginami, bet fenomenas tas pats.

 Tas fenomenas veikia. Žmogus iš periferijos centre priimamas, bet mėginamas, bandomas ar nukryžiuojamas, arba iškeliamas į didžiojo inkvizitoriaus vaidmenį, tai yra, jis čia gali įgauti tam tikro magiškumo, jam iš anksto keliami didesni reikalavimai, bet iš anksto patyliukais, nesąmoningai pripažįstamos maginės galios. Prancūzai prieškary ir pokarį priėmė rumunų literatus ir Paryžius juos iškelia, tiesa, ir blokšdamas, nors – ir būtent dėlto – kad Rumunija prancūzo sąmonėje asocijavosi su drakulizuota teritorija su lamijomis ir vampyrais. Lenkai Paryžiuje išjojo ant savo artumo su pasaulio pakraščio gyventojais, lokiažmogiais lietuviais. Tiesiog paranojiškai menkindami lietuvius, lenkų literatai ir istorikai kėlė save į viršų, tai yra, jie buvo paribio gyventojai, kurie tiesiogiai susiliečia su demonais. Prisiminkime Merime „Loki“. Lenkams dėlto pasisekė, o patys lietuviai neišnaudojo šitos kortos dėl nesuprantamos gėdos.

  Na ir kas, kad lokiažmogiai. Reikėjo Biliūnui parašyti apie reinkarnuotas kates, Žemaitei apie vilkolakius, visa tai jie žinojo iš sakmių ir pasakų, būtų išėję geriau ir laiku. Čia gal ir pokštas, gal ir ne. Bet kokiu atveju, vienintelis, atvirai, tiesa, ne tekstuose, prisipažinęs kad jis magas ir priklauso pasauliui už didžiosios girios, už jūrų ir vandenų tai M. K. Čiurlionis. Tą jis išreiškė maginiais vaizdais ir garsais, nes visiems magams žinoma, kad jie persipina ir jų visų šaknys yra vienos ir slypi dieviškoje kalboje, universalioje kalboje, kuria mes ir kalbame. Taip ištarti buvo drąsiau, kas norėjo, atpažino, tarkime savi šintoistinį pasaulėvaizdį jamyje atpažino japonai. Oskaras de Miloszas, daliai prancūzų kaip tik ir aprašęs reinkarnacijas iš lietuvių pasakų, vis dėlto perpynė viską princais ir princesėmis kaip iš Šarlio Pero, domestifikavo, civilizavo lietuvių pasakas, o jo kūrybos visuma Prancūzijoje nėra tokia jau priimama ir godžiai vartojama, kaip mums norisi. Tačiau tiesa yra vienas – mes turime savo poetą, rašiusį prancūziškai ir išreiškusį tobulą lietuvišką pasaulėjautą, gelmių artikuliaciją, kuriai Vakarai po Hesiodo nebepajėgūs. Mes dar galime verbalizuoti. Neišreiškiamus dalykus, o verbalizuoti reiškia atpažinti. Ne be reikalo mes taip arti gyvenome su žydais, kurie sprendė savo rabinistinius Dievoieškos klausimus, šalia lietuvių valstiečiai sanskrito dialektu giriose garbindami būtis ir esmes, nejučiom pritardavo hebrajiškam dievo šlovinimui. Vieni prekiavo, kiti arė žemę, bet toliau sprendė tuos pačius būties klausimus, vieni parimę meditacine rūpintojėlio poza, kuriai turėtume pripažinti tokią pačią meditacinės pozos reikšmę ir svarbą, kaip ir lotosui. Antri palinkę studijavo Torą. Jie gliaudė tuos pačius būties riešutus ir šalia vieni kitų. Manyčiau, žydų ir lietuvių bendrabūvis užsitęsęs apie pusę tūkstančio metų, nebuvo istoriškai, civilizaciškai ir metafiziškai atstiktinis. Mąstydami ir medituodami sprendėme pasaulio ateitį, bent jau kelių kontinentų ir kelių imperijų likimai buvo nulemti ješyvose ir po samanotų bakūžių stogais. 

 Tam ir yra provincija. Centrų likimams ir kūrimams spręsti. Bet iki to laiko čia tęsiasi ilga branda.               

 Mes esame Europos periferija, ir tuo pačiu metu Europos centras. Ir tai didelė dovana. Mitas ar jei norime arcchetipai ar jei norime paveldimos sąmonės struktūros ar moderniai užkeikus – genai, veikia ir lemia toliau. Todėl ir sakyčiau, kad turime labai optimistiškai nuteikiančią starto vietą, mes esame ir centras ir periferija drauge. Tuo reikia naudotis, tiek centro duodamais privalumais, tiek periferijos perspektyva. Mes kitokie ir būtent mes turime nešti kitokį mąstymą, kitokį pasaulio matymą, o ne derintis prie vyraujančių keliolikos ar net kelių stereotipų, lemiančių dabartinę Vakarų pasaulėžiūrą. Turime pakartoti barbarų aktą – tai laikas, kai ilgai periferijoje brendusios gentys gauna atverus vartus į Romą. Ką jos daro? Neskaitlingos. Pačių romėnų menkinamos. Jos įsiveržia, užima, keičia mąstymą, savo ir imperinį ir kuria modernią Europą naujais pagrindais. O tie pagrindai tai sintezė. Romos administracijos, teisės ir barbarų laisvės.

 Mes turime ir galime užtikrinti Europai saugų rudenį ir bent jau šimtmečiui ar pusantro – saugų perimetrą. Tai dar yra įmanoma, o Europon einant reikia atpažinti, kad po oriom romėnų togom slypi bailios širdys, išsilavinimo stoka, ekonomikos pavojai, genofondo spragos, naujų idėjų brandą civilizaciškai stabdantis perlenktas politinis korektiškumas, jau dabar smogiantis atgalia dviašmenio kirvio briauna, ir daugybė stereotipų, dangstančių realybę nuo piliečių.   

Mes turėtume, bent jau meno srityje, eiti dviem frontais, stereotipiniu, parodydami, kad mokame apsieiti su jų žaislais ir galų gale būrti pripažinti „civilizuotais barbarais“ ir drauge nuosavais magiškais daiktais ir artefaktais.  Įrodę savo civilizuotumą mes galime prisipažinti esą iš magų burtininkų ir lietaus šaukėjų civilizacijos. Nieko čia gėdingo. Pažiūrėkime, kokį įdirbį pasidarė anglai iš Stounhendžo. Mes neturime megalitų, turime teralitus, pavadinkim tai piliakalnius, arba Šiaurės piramidžių zona, veidrodiniu Egiptu. Viskas galima postmoderne. Mes galieme prisistatyti pagal Atskiros civilizacijos, atskiro kontinento su mintimis ir veiksmais, kurie gali padėti Europai išgyventi jos rudenį sąlygiškai ramiai.

 Mes nurašomi kaip provincialai su žema ekonomika, korupciniais santykiais, mafinėmis struktūromis. Viso to netrūksta ir pas juos, tačiau kai kurie archaiškos genties dalykai, likę pas mus, klanų struktūros,  tarkime, yra pajėgios veikti ne per esamas valdiškas administracines struktūras, o kitokiais būdais, tiesioginiais kontaktais, ko mes išmokę esame. Nereikia manyti, kad atėję visus perspjausime, bet reikia siekti patekti į svarbiausių Europos šalių bent jau dešimtuką. O tai galima, numatant ėjimus į priekį ir iš esmės juos, tuos artimos ateities įvykius, modeliuojant Vilniuje, nes įdirbis Vidurio bei Rytų Europoje yra.  Taigi, jei Vakarus imsime kaip centrą, tai mūsų požiūriu, reikia turėti omenyje, periferijai jie jaučia visų pirma baimę, nesąmoningą baimę ir šiais dalykais galima naudotis. Atsargiai, žinoma. Mes pažįstame Vakarų aroganciją, ironiškas minas, kalbant apie mus, bet tai Vakarų siaubo išraiška ir mėginimas bent jau nuo savo sąmonės atitolinti tą faktą: mes ateiname! Su visom maginėm machinerijom.

 Tai nėra nacionalizmas, nei koks kvailas projektas. Tai natūrali laikysena Europoje. Airis ar prancūzas, didžiuojasi ir pučiasi dėl to, kad jis būtent tos tautos atstovas. Mes psichologiškai laikomės nuolankaus prašytojo pozicijos, bet esame lygūs. Problema tik iki tam tikro laiko tebebrandinti tylą ir tik tada parodyti, kad esame viršesni. Tarkime tuo, kad tebeišlaikėme šiltus santykius tarp žmonių. Kad turime konceptualiai, istoriškai, turtingesnių potyrių, įvairesnių elgesio modelių. Tai šis tas. O jų pasipūtimas ir atmetinėjimas tai siaubo išrauška. Tai gynybinė reakcija, liudijanti baimę. Tai kol kas. Ligšiol mūsų klaida buvo kad kiekviename santykyje su vakariečiu siekėme išsidėrėti kaip galima palankesnio traktavimo, iš anksto prisiimdami pasyvaus agento pusę. Tačiau esame gaivališkesni ir šimtuose tūkstančių pokalbių, kurie vyksta ir vyks tarp mūsų ir vakariečių, reikia įsisąmoninti, kad mes esame pajėgesnė ir gyvybingesnė pusė.

Ką duotų bent toks pozicijos pakeitimas, nesunku įsivaizduoti, nes mes labai daug pasiekėmė, vien būdami pasyvūs pokalbio partneriai. Dabar pasimokėme, ką duoda tokia laikysena. Ir ką duotų aktyvi, užbėganti iniciatyvoms į priekį ir pati brėžianti jų vektorių.

Periferija visada jėgos ir atgimimimo rezervuaras. Kai centras išsenka, į jį įliejama gyvybės vandens. Mes esame tas vanduo. Iš mūšių su demonais užgrūdintos periferijos.

2. Realijos be akidangčių. Alternatyvos

Stereotipai, arba nelietuviškai bet visvien lietuviškai kalbant vartojami „štampai“. Ar „mąstymo stabai“ filosofijoje atskleisti prieš keturis šimtmečius. Išankstinių įsitikinimų komplektas, viešosios nuomonės krešulys, opinijos trombas.

Apie stereotipus gera rašyti, dabar tai tarnauja kaip laisvo mąstymo įrodymas. Tinka ir visokiems projektams, ES komisijos ant tokių žodžių noriai kimba. Stereotipai ir kova su jais, kuriant laisvą mąstymą etc. Juk žinome, patys rašome. Tik įtariu, kad laisvo mąstymo pozicijos yra stereotipinės, bent jau teka iš ten, iš didelės stereotipų ir archetipų balos. Sakyčiau, stereotipas tai sugalvotas, nenatūralus archetipas. O kritika yra stereotipas, nes ji savo aksioma laiko, kad kitiška laikysena ardo stereotipus, ir taip atveria sritį kur erdvu laisvam mąstymui.

Laisvas mąstymas visvien turi kriterijus o kriterijai, netgi tada, kai jie kritiniai, yra stereotipiški. Kritinės nuostatos privalumai yra sterotipas. Sakyti, kad kritiška laikysena vaisinga, yra stereotipas, nukaltas pačių kritikų. Bet niekur nedingsi, europinis mąstymas yra toks, nuo Dekarto ar nuo kinikų su stoikais. Bet kritikos tebegyventume monarchijose, be kritikos nebūtų revoliucijų, kurios ir apibrėžė dabartinį Europos politinį, ideologinį peizažą. Kritišką. Į save kreiptą, į aplinką. Nutarus, kad aplinkos kritika politiškai nekorektiška, pereita prie grynosios savikritikos, Europoje tai šiandien vyrauja, barama visa Europos istorija, nuo konkistadorų iki inkvizicijos, nuo Romos imperijos administracijos iki Briuselio biurokratizmo. Šita savibara nesutinka adekvačios reakcijos nei Azijoje, nei Afrikoje. Azijoje gal būtų išimtis japonai, bet jų savibara už antrą pasaulinį kiek išsisemia ir apskritai ji buvo politiškai korektiška, švelnesnė, ne tas, kas Vokietijoje tarkime, - apskritai vokiečiai tokia nacija kuri viską daro nuodugniai, grundlich. Jei kuriame socializmą vokiečių žemėje, tai iš esmės, kad dulkės rūktų,  jei nacizmą, tai irgi nuosekliai iki konclagerių ir karo kaip obsesijos (ne taip kaip kokie italai, atmestinai) o jeigu barti save – irgi iki tokio lygio, kad nacija liktų be karybos instinkto ir armija apskritai neiššautų nė vieno šovinio teisingame ar neteisingame fronte nuo pat 1945-jų. Kažkas ne taip su ironija, autoironija. Socializmą jie statė rimtai ir atsidėję ir buvo su juo susigyvenę geriausiai ir būstą pasistatę patogiausią, ir pastatė geriausią iš komunistinių socializmų, net Vakarų Vokietijos TV ir radiją pašonėje turėdami, ir viduriuose Vakarų Berlyną. Nes statė rimtai.

Mūsų ir rusų (čia kalambūras) ir lenkų socializmai buvo su kvapeliu, su didele ironijos ir distancijos doze. Rusams jis pasireiškė didsidentais viename poliuje, visuotiniu nedirbimu antrame, pastaroji visuotinio nedarbo nuotaika ir sukėlė nuolat trunkantį ekonominį krachą. Tas pats stereotipas, komunistinis socializmas buvo intrpretuojamas skirtingai net sovietiniame lageryje, lygiai kaip fašizmas išsiskleidė itališkuoju minkštu variantu, ispanišku neutraliu fašizmu, bet ir katastrofišku nacionalsocializmu.

Stereotipai išties pavojingi yra tada, kada į juos žiūrima rimtai. Nežinau kas atsitiko su vokiečiais, čia gal prigimtas ūkiškas darbštumas, nuodugnumas, - jie nesugebėjo kartais pažiūrėti pro pirštus, supokštauti, nusiplauti, kaip kad darė italai, skatinami savo siestos filosofijos ir balaganiško bet jumoro. Ispanams užteko gyvenimo meilės ir po pilietinio karo jie išsisuko nuo fašistinės mobilizacijos, kuriai pakluso Rumunija, Vengrija, entuziastingu plebiscitu Austrija, Slovakija, Suomija etc. 

Bet jų stereotipai irgi buvo kūrybiški. Bukareštas, tarkime, prieš karą nujausdamas kuo viskas baigsis, savo kultūros žiedą išsiuntė į Prancūziją, Portugaliją, užjūrį ambasadų jaunyliais patarėjais, bet iš esmės kad juos išsaugotų. Išsaugojo, Emile Cioranas ir Mircea Eliade vieni iš daugelio vardų.

Stereotipo (pvz. „ galutinės pergalės“, Karo iki pabaigos“, „jokios nuolaidos ideologijos grynumui“ pasekmės baisios, ar bent jau nieko gro nedaro. Laimi tas žvilgsnis, kuri žiūri su kritišku atstumu, teikiančiu ironiją. Ironija tai parašiutas, atsarginis parašiutas lemiamam šuoliui. Jei nesuveiks pagrindinis, liks ironijos, kuriuo galima nuplaniruoti apysveikiam.

Mes neturėjome kritiško planuoti leidžiančio diskurso kaip preškario rumunai, nes neturėjome ironijos. Valstybė prieškaryje buvo per jauna ir nors ji veikė labai stereotipiškai, visa ideologija dėjosi iš ekspresionistinių stereotipų komplekso. Nieko nuostabaus, valstybė dar buvo labai šviežia, ir tie stereotipai buvo labai gryni, jauni, virpantys, jie neatrodė kaip stereotipai, jie atrodė kaip gyvybingos idėjos daug žadantis įgyvendinimas. Kaip gyvos idėjos, gyvybinės tautos laisvės įgyvendinimas tapo Sąjūdis. Jis neperėjo į stereotipo kategoriją, jis išnyko, arba kuriam laikui užsislėpė. Tai archetipas, kuris išniro ir pasislėpė. Vadinasi, jo dar prireiks.

Juk įdomu, pagalvokime darsyk, ar Sąjūdis tapo stereotipu? Jis oficialiojoje ideologijoje ir tai – neveikia. Atmestas. Stereotipų pavidalu pateikti ir NATO ir ES projektai, ir atoveiksmis į juos dažnai irgi išprovokuotas to stereotipiškumo. Į stereotipą reakcija galima arba kritiška, arba iš kitų stereotipų pozicijos. Tai normalu.

Lietuvoje šiandien kritinis mąstymas problematiškas, nes neaišku, ką juo laikysime, nes nuolatinis kritiškumas tapatinamas su valdžios kritika ir yra universalus. Jis ir užima visą kritinio mąstymo lauką. Dienraščiai kritiški, tarkime. Tačiau jie nepereina į sistemos kritiką, nes patys yra sistemos dalis ir negali mušti žemės sau iš po kojų.

Kita kritika, labai dažna tiek buityje, tiek įvairiose etnofobijose. Partijų diskusijose irgi. Tai vieno stereotipo diskusija su kitu stereotipu, ir kas iš to išeina akivaizdu, - niekalas, tik daug purslų. Skirtingos išeities pozicijos daro juokingą diskusiją tarp kairiojo ir dešiniojo apie tai, kieno atstovaujamos vertybės geresnės. Stereotipas jamyje glūdintiems yra geras ir teisingas. Ir apšaudant diskusijos partnerį, nutylimos savos trūkumų aibės, bet puolamas priešininko laukas, kur tų trūkumų, žvelgiant iš kitų pozicijų, savaime suprantama irgi apstu. Mokslas palengva atitolsta nuo šio nesusipratimo – skirtingų metodologijų atstovų diskusijų, kieno atstovaujamas metodas yra geresnis ir teisingesnis. Skirtingi požiūriai į tą patį objektą duoda skirtingus rezultatus. Nieko nauja. Tai natūralu ir kitaip negali būti. Tik stereotipų tarpusavio naršymasis dar nėra diskusija apie pagrindus. Tai kritika, bet stereotipu pagrįsta kito stereotipo kritika. Ji bevertė.

Kritiška universalistinė nuostata gi teigia išėjusi virš ir už stereotipų rėmų. Jei ji vartojama stereotipams demaskuoti, ji veikia labai gerai.

Tačiau po tų visų demaskavimų pakimba klausimas: kas gi liko?

Lieka amžinai teisinga kritinė nuostata.

Taigi, stereotipas.

 Bet ta kritika turi pagaliau pavirsti ne savikritikos ir savigraužos insstrumentu, o išgaląstu, sureguliuotu ir parengtu ginklu veikimui. Gera kritika leidžia išsiaiškinti esamą situaciją, nuoširdžiai ir nesislapstant nuo savęs. Gera kritika – tai išėjimo, išsiveržimo į ateitį pamatas. Nes pažinę dabartį, galime suvokti ir ateities perspektyvas bei alternatyvas.

Kas atsitiko, kur dabar esame, ir kokios mintys kamuoja būtent šiuo metu?

Tiesiai sakant, nepriklausomybės problema.

 Ką galime pasakyti apie nepriklausomą būvį, kurį turime jau tuzinas metų? Vėliavos kabo. Dažnai kabo. Tai su gedulo juosta, tai be. Tokia mūsų istorija, nieko nepaveiksi. Patrankėlės prie Prezidentūros šaudo. Garbės sargybos žygiuoja, užsienio svečiai atvyksta. Raudoni kilimai ir mūsiškiams politikams, anapus kordono sutiktiems, ir anapusiniams svečiams Vilniuje. Tiesa, jau kordono kaip ir nebėra. Ir tie „anapusiniai“ tapę lyg ir mūsiškiais, lyg ir saviškiais. Europa. Prekylangiai europietiški. Svaiginantys supermarketai.

Tiesą sakant, niekas prieš penkiolika metų nieko panašaus neįsivaizdavo nė sapnuose. Prieš dvylika – sapnavo čia Švedijos variantą, ar  Šveicariją. Čia – tai Lietuvoje. Prieš dešimt jau nieko nebesapnavo, tik riejosi, ir pykčiai ir neurozės, ir stresai iš mūsų nervų ir mąstymo prijektavosi į politiką, ir atvirkščiai. Šitaip atsiritę nepastebėjome, ką turime. O labai gaila.

Nes einame apylygiai su Lenkija, Baltijos šalimis, Slovakija. Tai yra realu, tai tikrovė. Nebe sapnas. Tai daug, mes neatsilikome, mes judame. Aplenkėme šalis, kurios turėjo geresnes ekonomines sąlygas negu mes – Bulgariją (tranzito ir turizmo šalį), Rumuniją (su nuosava nafta), Ukrainą (su energetika ir nuosava anglies ir plieno pramone), nekalbant jau apie Baltarusiją.

Mes judame. Taigi, lyg ir viskas tvarkoje, su ekonomine būkle. Su socialine – ne. Niekas neprižiūrėjo vargšų, o jie turi būti prižiūrimi. „Caritas“ ar kokia labdaros organizacija tai ne valstybės, tegu ir neišpampusio biudžeto problema. Dešinieji ir pseudokairieji sutarė dėl vieno – stiprūs ir aktyvūs bus remiami, silpni marinami. Esą taip visame pasaulyje.

Net Pakistane ne taip. Ne tik Vakarų Europoje, kur socialinės priežiūros sistema apima visus globos reikalaujančius sluoksnius. O jų visada yra. Lūžio metu buvo aišku, kad penktadalis Lietuvos žmonių per senyvi, per ligoti, per menkai išsilavinę, pernelyg palūžę, kad atsilaikytų vieni, jiems paramos neduota ar pakrapyta trupinių. Tokį penktadalį turi visos valstybės ir juo rūpinasi. Jei jau kalbėsime ne apie žmogiškumą ir atjautą, o politine kalba – tai elektoratas.

Turime korupciją, kuri apnyks, įstojus į ES. Tačiau mūsiška korupcija visvien ne tokio masto, nes pinigų, Lietuvoje besisukančių srautas nėra toks jau didelis. Nepriklausomos valstybės visada korumpuotos. Tik unifikuota administracija gali tą sutrukdyti. Niekur nedingsi. Europos Sąjunga yra jeigu ne panacėja, tai bent aspirinas nuo korupcijos. Tai nemažai. Mes išpučiame savo problemas neapgalvotai, dažnai neatsižvelgdami į kontekstą. Visi norime būti muitininkais, tarkime. Bet pagalvokim, gal rami galva geriau už penkiaaukštę muitininko idioto pilaitę? Jėzus apgailėjo labiau muitininkus, nei mažutėlius ir vargšus. Matyt, priežastis buvo ir lieka svari.

Šiaip ar taip, esame nepriklausomi ir mūsų  valstybė paėjo geroką tarpsnį. Ne taip jau viskas prastai, kaip kalame sau į galvas. Europoje nebe svetimi. Ir pati Europa yra labiau socialistinė nei buvusi SSSR. Ten žmogaus teisių paisoma ne žodžiais, ir rūpinamasi vargšais daug intensyviau nei bet kokioje kitoje sistemoje ar žemyne. Tokia jau ta Europa.

Mažeikių naftą kontroliuoja Rusija, taigi ir didžiausius pinigų srautus. Rusiškam kapitalui priklauso kai kurie bankai. Energetika priklauso nuo Rusijos, Rusijos finansinė krizė mums irgi atsliepė katastrofiškai. Daugybė firmų ir politikų sėdi Rusijos kišenėje.

Taigi, esame nepriklausomi ir su vėliavomis, o Rusija tiesiog ėmė ir atėjo. Jokių tankų, jokių garnizonų.

Žinoma, kontekstas. Reikia žiūrėti į kontekstą, kuris visur panašus. Rusija slenkasi ir į buvusias Varšuvos bloko šalis, ir į Vakarų Europą – kaip tik per energetiką ir finansus. Skverbiasi ji ir į JAV. Imperija nesibaigė. Kitaip pavadinta, ji tęsiasi. Tiesa, Lietuvoje yra ir JAV interesų. Ir jie laimei kertasi su Rusijos, Amerika nori mus išlaikyti savo įtakos zonoje – per NATO. Tačiau kariniu požiūriu ir užsienio politika mes integruojami į JAV, o „baze“, ekonomikos dalimi, vidaus politika bei energetika – į Rusiją. Tokia dviejų lygių nepriklausomybė. Karinėje srityje esame nepriklausomi nuo Rusijos, ekonominėje nuo JAV.

Kokia išeitis? Integruotis į Europą, ir strimgalviais. Daug kas šaukia, jog nėra ko lįsti į ES, nes prarasime nepriklausomybę. Bet mes jos nebeturime.

To viešai nesakoma, Vasario 16 ir Kovo 11 skamba kitokios kalbos. Apie kovas, laisvę, nepriklausomybę, nepriklausomą ėjimą į NATO ir ES. Antraip – apie šviesią Nepriklausomos ir Neprigulmingos ateitį broliškoje Europos tautų šeimoje. Skambės propaganda ir niekas nekalbės apie tai, kiek mūsų nepriklausomybės likę. Kiek laisvės oro. Kiek kubometrų jo dar liko kvėpuoti. Šiokia ar tokia, tai buvo nepriklausomybė, dabar mes integruota – ekononomiškai ir politiškai Rusijos ir JAV interesų dalis. Maždaug kaip kokiais 1970-siais Varšuvos bloko šalys. Turime atributiką, saugokime ją ir gerbkime. Vėliavas kelkime, jos gražios.

Vis dėlto tarp Rusijos ir Amerikos dar yra Europa, ir mes ateitį konstruoti galime būtent per ją. Išsikapstyti iš provincijos statuso. Rusijos provincijos, turiu omenyje. Balsavimo dėl ES žlugimas būtų galutinis nepriklausomybės praradimo etapas. Kad ir kaip tai bebūtų paradoksalu. Jis prilygtų pučui, nubloškiančiam mus į tamsiąją pilkąją zoną, amžiams.           

Nepriklausomybės turime nedaug, ji liko gal savivaldos lygiu. Žinia, laisvės yra. Laisvę turime. Tiek, kiek jos pasiėmėme. Tai irgi skirtinga skaičiuotė. Laisvę turime kiekvienas, tačiau ne šiaip laisvę valgyti ar pirkti ar klejoti prie televizoriaus. Tai laisvės marinavimas, mandagiai tariant. Mes vienu savo smegenų kampučiu tapome vakariečiais labai sparčiai – laisvė mums yra tai, ką darome laisvalaikiu. Apsisprendimas, kokį filmą žiūrėti. Krepšinį ar futbolą.

Ir mes teisūs, nes sovietinėje sistemoje buvo du pasirinkimai – arba Brežnevas, arbe ledo ritulys. Dabar pramogų skalė prasiplėtė. Ir tai mes laikome laisve. Nes kur dar tą laisvę vartojame?

Laisvė dirbti? Laisvė pasirinkti profesiją? Žodžio laisvė? Laisvė mokytis? Keliavimo laisvė? Visos jos yra, jos ne vien popierinės. Tačiau kiekvienos laisvės galime turėti sąlygiškai, tam tikrą gabalėlį. Visi galime važiuoti į Paryžių. Esame net skatinami laikraščiuose, bet ne kiekvienas tą išgali. Nieko čia nuostabaus. Tikrą laisvę teikia piniginė. Na, banko kortelių skaičius.

Manyčiau, laisvė tai yra galimybė laisvai realizuoti savo sugebėjimus. Tų sugebėjimų turi kiekvienas, ir visuomenės atstumtieji, ir vadinamasis elitas. Pastarasis, atrodytų, turi tą laisvę, bet taip nėra. Partinis elitas paklūsta partijos disciplinai.  Verslas rašytoms ir nerašytoms verslo taisyklėms. Niekada nėra laisvas jokios valstybės vadovas, premjeras ir pan. – jo laisvė tai laviruoti tarp jėgų ir įtakų; laviravimas yra tarytum laisvas, bet apspręstas.

Viena laisvė kurią mes turime kiekvienas – tai laisvė elgtis pagal savo sąžinę. Gana nuobodoka laisvės forma iš pirmo žvilgsnio, tačiau iš esmės tai vienintelė prieinama. Ir vienintelė, kuri turi galimybę ir savybę tęstis. Nusitęsti anapus šio pasaulio sąlygotumų. Šita laisvė atrodo nuobodi tik iš išorės, antra vertus, elgimasis pagal sąžinę iš tiesų suteikia tai, ko nesuteikia joks postas – ramybę ir vidinį komfortą. Tokio dalyko nenusipirksi. Paprastai elgiantis pagal sąžinę reikia įveikti krūvą kliūčių, ir ta veikla nebūtinai turi būti rigoristinė, kieta, nežinanti atleidimo. Elgiantis pagal sąžinę dar vienas reikalavimas kyla – paisyti kitų žmonių norų, troškimų, interesų; tačiau jiems nei pataikauti nei kliudyti. Toleruoti galima kiekvieną silpnybę – nuo rūkymo iki narkomanijos, bet tai nereiškia pritarti. Tiesiog ydą reikia skirti nuo žmogaus. Nekalbėti su puolusiu, parkritusiu? Sąžinė čia turi būti įjungiama visu garsu. Ir dar, sąžinės balsas, geriau įsiklausius, dažnai nesutaps su stereotipais, įstatymais, savo ir kitų interesais. Jis jau toks. Jis visada meta į prieštaras, kurias įveikdamas ar siedamas tu gyveni pagal sąžinę. Tik tas klausymasis yra nuolatinis.

Ar mes galime gyventi pagal sąžinę šios dienos laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje?

Galime – visi. Ar gyvename kitas klausimas.

O ir ką reikštų gyvenimas pagal sąžinę tarkime politikoje?  Versle? Konkurencinėje firmos nuotaikoje, kur karjeros reikalavimai taikomi visiems ir kur nepartrenkęs kito, nepakilsi pats. Gali kito nepartrenkti, bet tada tavo šeima gaus mažiau pinigų. Vaikai – prastesnį išsilavinimą.

Konkurencinė visuomenė tau sakyte sako, sąžinę palik namuose. Firma, verslas, tvarkomi pagal įstatymus ir vidinius dėsnius, kurie siekia pelno. Sąžinė či nereikalinga. Nori būti sąžiningas – šluok gatves. Bet ar tada būsi sąžiningas, nes savo sugebėjimų nepanaudojai? Atkritai?

Kartasi aš pasiilgstu sovietmečio. Būdavo aišku, kas čia, kas ten. Buvo aišku, kas priešas, kas draugas. Buvo linija. Jos neperžengęs, turėdavai ramią sąžinę.

Dabar provokacijų pasaulis prasiplėtė. Labai lengvai gali pasakyti, kad apskritai aš elgiuosi pagal sąžinę, bet ją atjungiu, kai kalba eina apie mano firmos, grupės, laikraščio reikalus. Tada gerai tas, kas gerai firmai, grupei. Per ją gerai ir man. Ir pagrindinis dėsnis – mano grupės interesai. Sąžinė lieka laisvalaikiui, kaip ir televizorius. Prasčiausia, kad tai tam tikra prasme tiesa. Konkuruojančiame pelno siekiančiame pasaulyje gali egzistuoti, neigdamas kitų interesus ir keldamas savus. Tu esi teisus, kai veiki firmos labui.

„Esu teisus“ jau pakeitė žodžius „esu sąžiningas“. Tai ne tas pats. Kartais sąžiningas veiksmas reikalauja nepaklusti įstatymui, o nesąžiningas yra teisus, nes sutampa su teisės raide. Sąžinė dabar išgaravusi iš mentaliteto. Lieka teisumas, o teisūs šiame konkuruojančiame pasaulyje visi – nes kovoti už save (tuo pačiu savo šeimą, grupę, partiją, firmą) yra natūralu. Jūs susibūrę siekiate kažkokio tikslo; tasai tikslas vienaip ar kitaip turi pagerinti jūsų materialinę padėtį ar politinę įtaką (kas irgi tas pats). Taigi, teisūs visi nes kiekviena grupė gali tarti, kad jos veiksmai teisėti. Nes ji remdamasi įstatymais veikia duotoje socialinėje, ekonominėje, politinėje terpėje, kur susitinka su kitų interesais, derina su savais ar su jais konkuruoja. Tai normalu. Laisva yra tai, kas yra teisėta.

Taip, tačiau sąžinės nebėra. Sąžinė dar veikė sovietmečiu, dabar ji eliminuota į visiškus užkaborius. Aš veikiu, norėdamas save įtvirtinti. Tai juk laisvės įgyvendinimas, aš tuo lasivesnis, kuo daugiau turiu galių, įtakų, pinigų. Ir visa istorija. O mano sąžinė – ji irgi verčia mane skleistis ir augti. Per firmą, verslą, grupę.

Štai šitoje vietoje ir reiktų įsiklausyti į sąžinės balsą. Ji paklaus daug ko, bet pirmas klausimas bus – kokia tai firma? Bendrija? Ir ar tu savo asmens neištirpini jos interesų sampynoje? Ar tu veiki kaip asmuo, ar kaip firmos funkcija? Pasakysiu, gana nuobodoku tonu, dažniausiai pasirodys, kad tu savo versle ar kur kitur ištirpęs kaip asmuo. Laisvas verslas teikia daugiau galimybių, lygiai profesija kaip gydytojas ar vairuotojas – tu lieki asmeniu, tiesa, lieki profesijos funkcija. Bet tai nėra pavojinga tapatybei ir sąžinei. Vairuotojas kelyje elgiasi pagal kelių eismo taisykles, bet kiekvienas vairuotojas žino, kad daugelyje situacijų veikia sąžinė; ir kad pagal sąžinę važinėdamas piko metu, sudarysi kamštį. Nes kiti nesilaiko  taisyklių. Taigi, norėdamas išlaikyti save, automobilį ar treilerį sveiką, tu turi elgtis kaip kiti. Gydytojo atveju irgi yra profesinė etika, kurios laikymasis atpalaiduioja nuos sąžinės, yra Hipokrato priesaika, yra kolegų palaikymas ir patarimas. Bet visvien kažkada reikia pasielgti pagal sąžinę.

Noriu pasakyti, kad profesijos dar apsaugo sąžinės balsą. Dar yra vieta, kurioje ji prabyla. Didesnė ar mažesnė firma jau su sąžine neturi nieko bendra ar tarkime reklamos firmos su sąžine radikaliai prasilenkia, kaip ir dalis šiuolaikinės žurnalistikos. Apsimeti, kad esi funkcija. Ir kad darai tą, ką tavo vietoje darytų kitas.

Laisve čia nekvepia.

Konkurencinėje visuomenėje daug laisvės, ir ją įgyvendindami teisūs visi. Tačiau teisiausias – laimėjęs. Sąžinei čia nėra vietos. Sąžinė nekotiruojama. Vids dėlto yra dalykų, kurie gali palaikyti sąžinę bendresniame lygmenyje, nei šeima, nei firma. Yra Europos dimensija, kuriai apsisprendę mes būsime sąžiningesni daugeliu aspektų, nes mūsų vietinės parapinės problemos praras prasmę, ir mes išeisime į globalinių klausimų ratą.

 Nepriklausomybė išslydusi. Laisvė? Laisvė tai savų interesų įgyvendinimas. Laisvė lieka laisvalaikio praleidimo forma. Sąžinę vis dažniau pridengia etika. Teisumas prieš įstatymus. Negatyvus teisumo supratimas – aš nenusikaltau įstatymams, vadinasi, aš teisus. Vadinasi, gyvenu teisingai. Plečiami savo interesai, o ne savo sąžinės įgyvendinimo laukas. Drauge su pažodiniu „teisumo“, „teisingumo“ iškėlimu, mažėja laisvo rinkimosi zona.

Laisvė slysta iš rankų, kaip slysta ir sąžinė.

Nes jų abejų teritorija mažėja kasmet. Tai susiję. Mes pavieniui esame graužiami iš daugelio pusių. Paradoksalu, bet vienintelis šansas išlaikyti liekanas ir bandyti statytis iš griuvėsių vėl – veda tik per integraciją su Europą. Tada laisvės kiekis gali padidėti, Nepatekę Europon, uždusime. Su visom trimis nepriklausomybėmis.

Stojimams į šias sąjungas nėra alternatyvos. Pabrėžiu – nėra. Aš ir už NATO ir už ES. O stojimas į šias sąjungas yra nepriklausomybės perdavimas, jos atidavimas, atsisakymas. Atsisakome didžiosios dalies valstybės funkcijų, tokie ėjimai vadinti nepriklausomybės įrodymu tik Sovietų Sąjungoje. Prisiminkime, ten irgi buvo Lietuvos TSR Užsienio reikalų ministerija. 

Su nepriklausomybe šakės, ponios ir ponai. Bet tai įkvepia naujiems darbams ir žygiams. Ir naujai logikai, naujiems tikslams. Prarasdami valstybingumą, nemeluokime sau – kad jį stipriname. Nes apsigausime. O reikia žiūrėti blaiviai ir matyti, kas dedasi ir aiškiai nusistatyti, - o kas gi dabar. Mes apginame tautą – NATO lietsargiu – o ne valstybę. Valstybės atsisakome, karines ir užsienio politikos funkcijas perjungdami NATO žinion, o vidaus, finansinę, imigracinę politiką, sienas perduodame unitarinei ES. Būsimai unitarinei.

Todėl labai svarbu, kas dedasi su tauta. Mes panašią situaciją jau turėjome – buvo bendras su lenkais valstybingumas, tačiau tauta neturėjo artikuliacijos priemonių sau išreikšti, save identifikuoti, ir istoriškai gavosi nelabai kas. Dabar privalu, matyt, stengtis suteikti galimybę tautos raiškai – per visuomenines organizacijas, judėjimus, per jos multikultūriškumą atstovaujančius darinius. Ir galbūt, jau atėjo ta akimirka, kai už partijas svarbesnės turi darytis, pirmiausia tai visų lygių profsąjungos, Rašytojų sąjunga, Žurnalistų sąjunga, skirtingų pakraipų intelektualų sambūriai, kokia nors valstiečių interesų lyga, Transportininkų asociacija ir pan.

Gerai suvokime – prarandame valstybę, ir tai faktas, o ne kokia nors tuščia panika. Ir apsaugok Viešpatie daryti iš to šventę. Lygiai kaip kvaila būtų to persigąsti. Tai visuotinis procesas, laikykime, kad mes įeiname į Romos imperiją, kuri kaip ir visi dariniai neilgaamžė, tad mums reikia čia įsikurti kaip genčiai ir rūpintis, kad būtų kas išsako genties interesus, iki pat aštriausių formuluočių. Partijos nebegina, partijos perduoda valstybines funkcijas tarptautinėms organizacijoms ir transnacionaliniam kapitalui. Gintis per partijas Lietuvoje nebeišeina. Jos sukūrė nomenklatūrą, kuri ačiū Dievui sulindo į valstybines struktūras, per penkis ar aštuonerius metus prarasiančias bet kokią reikšmę. O jei partijos išliks, jos bus europartijos. Nomenklatūrą gi mes galime įjungti į aktyvesnę veiklą nei Briuselio direktyvų vykdymas. Administracija lietuviui visda kelia alergiją. Gal net lengviaus jis pakelia svetimą, nei savą. Štai ir gausime ES administrciją. O sava nomenklatūra turi įgauti savimonę. Savimonę, kad ji yra tautos bendruomenės nomenklatūra, ir su Briuseliu yra tiek, kiek Briuselis yra su Vilniumi. O Vilnius vykdo apskritai suderintą iš esmės, bet strategiškai ir taktiškai laisvą politiką.

Skirtingų sluoksnių identifikacija, interesų išsakymas ir gynyba turi pereiti ne tik į partijų, bet ir į profąjungų bei visuomeninių organizacijų rankas.. Nieko čia keisto, ir tai vieninteliai judantys ir judinantys svertai – profsąjungos ir intelektualų judėjimai ras kolegas ES, kuriuos domina tie patys dalykai.

Klausimas yra tas – ar apie lietuvių ateitį spręsime mes, ar savo interesų rate užsidarusios partijos, ar Lietuva ar Briuselis? Ir dar daugiau – ar ES Europos provinciją valdys dabartinė nomenklatūra ir jos palikuonys, ar valdžią taikiai ir normaliai, referendumais ir tiesiogine (nebūtinai įgarsinta) įtaka perims profsąjungos, verslininkų sąjungos, gamintojų sąjungos, intelektualų sąjungos. Europa eina šiuo keliu. Valstybei nykstant tauta turi išsiugdyti ją atstovaujančius organus ir turi imti valdžią į savo rankas.

Tauta yra tai, ką mes turime apsaugoti, valstybė tebeturi žymius svertus, ir vėliau turės, ypač socialiniuose reikaluose. Partijos irgi tebeturi svarbą. Ir išlaikys toliau, tik jau veiks ES sąlygų ir Europos Parlamento horizonte.

Neužilgo vidaus politikos srityje eitų anarchosindikalistiniai pertvarkymai, kurie Lietuvoje, mano įsitikinimu dar ankstyvoki, bet kurie neišvengiami. Manding, reikia įsikurti ES, įsikurti NATO ir tada vienytis su Europos profsąjungomis, intelektualais, antiglobalistais, pažangiosiomis anarchosindikalistų jėgomis ir pakeisti liaudies atstovavimo principus. Šis pakeitimas tik laiko klausimas, bet jį reikia parengti ramiai ir nesiblaškant. Ir gyvensime pagal mums tinkamą modelį – prancūzišką ar ispanišką. Mūsų mentalitetas, klaninis anarchistinis čia ras gerą terpę. Trumpai tariant – visuomenei per daugiau ar mažiau formalias organizacijas, klubus, bendrijas, netgi interesų grupes, religines bendrijas etc.   – reikia imti valdžią. Elgtis lygiai taip, kaip pasielgė žiniaklaida, kuri šiandien Lietuvos politikoje turi didžiausią balsą ir įtaką, o Lietuvos politikai jos paniškai bijo. Tuo parodydami, kas šitame kieme ponas.

Visuomenė ponu netaps, bet nors įkyria kiemo žąsimi...

Masinio mąstymo vargai ir bėdos. Joks asmuo nesielgtų taip, kaip tas pats asmuo veikiantis masėje. Krūvoje, valdomoje greitaeigių paprastų idėjų; galima net pasakyti, kad žmogus, apimtas masę apsėdusios idėjos, praranda savo tapatumą. Jis yra sodininkas, vaistininkas, vairuotojas, jis yra šeimos tėvas ar motina, jis yra nuolat susijęs su tam tikra būkle ir įsipareigojimais artimiems ir tolimesniems. Visada jis žino, kaip jis turi elgtis kaip šeimos tėvas, motina žino, kaip jai būti motina, ir išdykaujantis vaikas žino, kad jis yra išdykaujantis vaikas, kuriam leista kartais peržengti ribas – tam, kad tos ribos tiesiog būtų pažymėtos. Štai čia yra riba.

Masei, miniai, kuri susiburia būtent dėl pačios minios, ribų nėra ir žmogus praranda savo autonomiją. Jis nebesielgia kaip šeimos tėvas – jis ne namuose, ne darbe. Jis nebėra kolektyvo ar bendruomenės narys. Nes bendruomenė, kolektyvas turi struktūrą, tikslą ir skirtas įgyvendinti kažkokius tikslus, kurie gali būti dvasiniai, jei tai religinė bendruomenė, ar profesiniai, jeigu tai dirbančiųjų sambūris.

Asmuo ir apsiribojimas. Masė jau nebėra bendruomenė nei kolektyvas. Bendruomenės tikslai verčia jos dalyvį apsiriboti. Jis atlieka tam tikrą funkciją. Jis yra bendrijos iždininkas, bet negali naudoti tų savo valdomų pinigų kaip tinkamas, jis yra sakykime bendrijos žvakių degiotojas, nors norėtų būti lyderis, o lyderis privalo apsiriboti ir nebūti autokratas, o savo sprendimus derinti su kitais, arba kolektyve vienas sukioja varžtus prie konvejerio, kitas – pakuoja gaminį. Žinoma, visa tai apsiribojimas. Apsiribojimas yra ir būti šeimos tėvu, ir motina – apsiribojimas ir būti vaiku, kai norisi būti suaugusiu ir atitinkamai elgtis. Tačiau žmogus, norėdamas gyventi visuomenėje, privalo ribotis. Tai nėra kažkas niekingo ar žeminančio žmogaus orumą. Žmogus yra visuomeninės prigimties, ir to, ką pasiekėme, pasiekėme būdami labai skirtingi, tačiau gebantys derinti norus ir interesus, aistras ir protą. Skamba nuobodžiai, tačiau derinant aistras ir intelektą išrastas lėktuvas. Aistra tesiūlė pasakų skraidantį kilimą, kuris ir būtų likęs pasakose, jei ne intelektas.

Jei teisus Darvinas ir antropologai, žmogus nuo pat pradžių yra visuomeninė būtybė. Beždžionių ar beždžionžmogių būrys išsilaikyti džiunglesė gali tik bendradarbiaudamas; kokios šimpanzės eina sargybą, kitos ieško maisto, trečios vadovauja ar atlieka „karių“ funkciją. Jei žiūrėsime į žmonijos istoriją, tai ji visada yra tam tikru laikotarpiu yra tikros bendrijos istorija. Bet ar tai būtų gentis ar valstybė, jos nariai susitelkę ir tam tikru aspektu apsiriboję. Vienas medžioklis su primityviais ginkais neišgyventų atšiauriomis sąlygomis. Viena gentis – taip pat, bent jau tam tikru visuomenės ir aplinkinių genčių kilimo laikmečiu, tad tenka jungtis, atsižadant tam tikrų nuosavų dalykų bendros idėjos labui. Arba jungtis arba būti prarytam – visoje Eurazijoje kiekviena gentis išgyveno tokį istorinį iššūkį; šitaip formuojasi valstybės, rydamos gentis ar jas prijungdamos, ir tada jau patenka į valstybinių iššūkių lauką, kuris savo piliečiams teikai daug didesnį skaičių apsiribojimų, tačiau tie dideli apsiribojimai duoda daug didesnį socialinio saugumo ir ekonominio gerbūvio lauką nei gentyse. Apsiribojimas? Apsiriboja ir Dievas, ateidamas į žemę Kristaus pavidalu, prisiimdamas žmogaus kūną. Be jo apsiribojimo ir krikščionybės nebūtų. Apsiriboja jis ir šventraštyje, nes jo skleidimosi būdai nepalygimai platesni nei sudėti į raides. Jokia naujiena apsiribojimas. Senųjų religijų dievai ateidavo į žemę per šventuosius jaučius ar stabus, ir tai būdavo apsiribojimas. Suvokta ir jau labai seniai kad būtent apsiribojimas yra bet kokio pasiekimo laidas. Tik apsiribodamas tu gali pasiekti tikslą, nes galų gale jei tu turi penkiasdešimt tikslų, nepasieksi nei vieno, o jei koncentruosiesi ties vienu pagrindiniu – ir savisaugos dėlėi gal ir keliais „atsarginiais“, juos įgyvendinsi. Bet negali turėti visko, to moko ir pasaka apie žvejį ir auksinę žuvelę. Ją, įvairiais variantais, žino visos tautos. Tokių pasakojimų paskirtis paprasta – priminti, kad po teisybei nepapsribojantis žmogus žlunga. 

Apsiriboja graikų Prometėjas, kuris, galėdamas džiaugtis ir šlaistytis su kitais dievais ir pusdieviais, vis dėlto aukojasi žmonėms, grobdamas jiems ugnį. Apsiribojimas yra bet kokio žmogiško veiksmo sąlyga. Didvyriai – maksimaliai apsiriboję, visų pirma nuo savo interesų. Jie atsiriboję nuo mirties baimės, nors nereiškia, kad nebijo; gydytojas atsiriboja nuo savęs kad dirbtų nenormuotą darbo dieną budėdamas prie pacientų. Apsiriboja ir feodalinės valstybės karalius – net būdamas absoliutus monarchas, jis absoliučiai apribotas – etiketo, apimančio tiek diplomatinį elegsį (kuris yra valstybių apsiribojimo menas). Monarchas apribotas meilėje – jis negali vesti, ko nori, jis visdas privalo paisyti valstybės interesų. Apsiribojimas - tiesa - kilsteli į aukštesnį lygį. Vienuolis apsiribojęs labiau nei pasaulietis todėl jo religinis gyvenimas intensyvesnis;  kuo labiau apsiribojęs kalvis ar menininkas, tuo aukštesnio profesionalumo jis pasiekia; kuo labiau apsiribojęs karys, tuo jis narsesnis ir tuo aukščiau kopia karinės hierarchijos laiptais; geras sportininkas apskritai apsiribojęs kaip asketas.

Gali pasirodyti, kad propaguoju kažkokį vergišką požiūrį, kažkokį nuolankumą. Nieku gyvu. Tai herojiškas požiūris. Apsiribojimas tai būdas įveikti bet kokias kliūtis. Ar daugelį kliūčių. Tai konventracija, valios įtampa. Visų pirma čia įjungiama valia. Ir valia visada susijusi su stabdžiais; akla valia – akla jėga, ji nieko ilgiau išliekančio nepasiekia.

Apsiribojama nuo ko? Nuo savo paties interesų plėtimo į visas puses – tokia plėtra teleidžia visur pesislinkti po milimetrą niekur neįsigilinant. Visiška laisvė yra nuostabu, tačiau laisvėje visvien yra minia, kuri savo laisvę įgyvendina – vartojimo visuomenėje – vartodama be atrankos ir siekdama kiek galima daugiau kiek galima mažesne kaina. Visa reklama tuo pagrįsta – daugiau už mažiau. Jei asmuo apsiriboja aukštesnio tikslo vardan, jis auga ir tobulėja.

Visąlaik vartojau žodį „apsiribojimas“ tačiau lygiai taip pat buvo galima tarti „tikslo turėjimas“, „tikslo siekis“. Tai galima pavadinti ir siekių koncentracija. Laisvė tai ir yra galimybė laisvai koncentruoti savo siekius ir juos įgyvendinti. Tai yra, pasirinkti apsiribojimus, pasirinkti tam tikrą askezės rūšį. Jokia naujiena, kad žmogaus gyvenimas yra sunkus. Net tie, kuriems pavydyma ir kurie pasiekę gerų rezultatų (politikai, sportininkai) yra paprasčiausiai asketai, apsiriboję ties viena kuria kryptimi ir aukojantys asmeninį gyvenimą tikslo labui. Nežinia ar kuris iš pavyduolių taip jau noriai rinktųsi tris treniruotes per dieną, o vakare varžybas, ar du kasdienius maratonus, ir dar papildomus stresus, kurie užpildo daug daugiau įvairiausių žvaigždžių ir žvaigždučių gyvenimo nei gali atrodyti.

Iš esmės mes turime apsiriboti – kuo didingesniais tikslais, tuo geriau.

Tuo įdomiau.

Masė nori turėti viską iš karto. Masės kaip tokios praktiškai, apčiuopiamai gali ir nebūti, tačiau į ją kreipiama politikų ir prekių reklama. Masė susiburia, ir būtent ji susibūrusi kelia revoliucijas. Masė nėra koks blogis. Masėje drąsiau. Masėje lengviau siekti tikslo. Tačiau mase lengviau operuoti, mesėms lengviau primesti tam tikrą stereotipą. Tikslą, veiklos modelį.

Masė nėra keiksmažodis, masė būna įvairi, tačiau jos požymis – jis susiburia gana atsitiktinai, apie trumpalaikę vėliavą, idėją, poreikį. Vėliau ta masė išnyksta, išsiskaido, sugrįžta į atomizuotą būvį. Priešingai nei bendruomenė, kuri už masę gali būti nepalyginamai mažesnė, tačiau fiziškai susiburia keliom valandom ar keliom dienom, o bendruomenės gali išlikti amžiais.

Masėjė drąsiau. Žmogus gali save išreikšti, atsipalaiduoti masėjė – per sporto varžybas tarkime staugdamas ir plūsdamasis per visą stadioną – bet tai yra natūrali iškrova. Gal žmogui prislėgtam stresų ir vienatvės išties šito reikia – garsaus išsirėkimo. Gatvėje jis sau to neleistų.

Masės lygis yra žinomas – jei kolektyvo lygmuo orientuojasi daugmaž į patį vidutiniausią asmenį tame kolektyve (ne į lyderį, žinoma), tai masės lygis orientuojasi į patį žemiausią. Žemiausias tai fiziologinis lygmuo. Ar psichofiziologinis. Net automobiliai, kaip jau įprasta, reklamuojami podraug su apnuogintom manekenėm, nors tarp moters ir automobilio nedaug bendra. Fiziologinis sužadinimas sąlygoja ir dėmesį prekei. Tuo pačiu išjungiamas kritiškumo, priekabumo mechanizmas. Seksualiniai simboliai preklių reklamoje, tiek vyrams tiek moterims skirtoje, turi sužadinti geismą įsigyti tą prekę, tačiau tuo pačiu metu seksualinis susijaudinimas, kad ir menkas, prekės reklamos poveikyje, išjungia kritikos ir priekabumo mechanizmus smegenyse, ir – o tai pardavėjui svarbiausia – klausimą, kam man po plynėm, tas daiktas?

Mes kalbame apie teorinę masę – išties apie individus, kurie, tarkime, išsipleikę prie savo TV ekranų, ir atrodytų, jiems neturėtų galioti tie patys dėsniai, kurie apibūdina mases kaip realius sambūrius, mitinguojančius ar švenčiančius. Vis dėlto ne taip. Reklama kaip tik ir įtikinėja asmenį, kad jis yra masės, masinės šventės dalis, o masinė šventė tai masinis vartojimas.  Pirkdamas prekę, žmogus papildomai įsigyja dar ir „dalyvavimą šventėje“. Iškreipti, nenatūralūs naują muilą ar losjoną išmėginusių ar traškučių paragavusių reklamos tipažų veidai liudija būtent ypatingą šventinį tokio vartojimo pobūdį. Šventės teoriškai palaimos, smagybių laikas, tie tipai/tipės iš reklamų švenčia – kramtomąją gumą ar automobilį. Bet visvien tai šventė. Tai visuotinis vartojimas.

Masėje galioja precedento logika. Kitas vartoja, muilinasi – vadinasi, turiu ir aš. Privalau naudotis tuo, ką naudoja kitas, juk jis muilinasi toks išsišiepęs. Man irgi norisi, ir prekių vartojimas tuo irgi remiasi – kitas, taigi ir aš. O kadangi tų kitų daug, tai iš principo norisi visko. Vartojimo visuomenėje tas „viskas“ amžinai atsinaujinanti fatamorgana – naujos dantų pastos bet ir vis nauji ir nauji automobiliai, buties prietaisai ir t. t. Žmogus įsukamas į darbo ir vatojimo ratą – jis dirba, kad turėtų. Reklama jam nurodo, ką jis privalo turėti. Žmogus įsikinko į visuotinio išnaudojimo mašineriją, idant visa tai gautų. Jis dirba iki paskutinio prakaito. Dreba dėl darbo vietos, lenda į skolas – idant turėtų galimybę nuolat atnaujinti savo daiktus; absoliuti jų didžiuma jam nereikalinga. Bet masės žmogus turi elgtis pagal pavyzdį; jis privalo turėti bet kokia kaina.

Vakarų visuomenėje šitas iš dalies įmanoma. Žmogus gali įsigyti labai daug ką. Daug prasčiau mūsų platumose. Mes nepastebėjome, kad būtinų daiktų seniai netrūksta ir kad juos turime. Dabar ateina vakarietiško vartojimo norai, o galimybės – vis dar neatitinka. Mes norime visko.

Tam, kad gautume viską, neįdėdami darbo ir pastangų, yra politikai. Jie per kiekvienus rinkimus atidaro „rinkiminį išpardavimą“ kuriame žada kad vartojimas kitą penkiametį ar keturių metų laikotarpį bus išplėstas, tekės pieno ir medaus upės. Pažadai dažnai tereiškia, kad žadamas tam tikras lėšų perskirstymas, tačiau ne rinkėjų tarpe, kaip šie naiviai galvoja. Atėjusi nauja politikų terpė naujai pasidalija įtakas ir finansus. Įgyja reikšmės kitos finansinės grupuotės, kiti ekonomikos koncernai. Taip ir mūsuose, taip ir Vakaruose. Pirkėjo nervai neišlaiko ir jis balsuoja už daugiausia pažadėjusį. Tiesa, Lietuvoje jau atsirado partijų ir lyderių, žadančių tai, ką jie gali. Bet kvailiausias dalykas – kai žadama dykai išdalinti visą „supermarketą“ kiekvienam atskirai paimtam norinčiajam. Ir dar juokingiau kai tuo patikima. Masės įtikinamos, kad į Prezidentus labai gerai tiktų daugiausia pažadėjęs. O kaip kitaip? Dantų pasta – ir ta TV ekrane žada nepaprastą gausą ir gerbūvį. Ką jau kalbėti apie pažadukus profesionalus.

Jie puikiai žino, kad kiekvienas žmogus atskirai nesiduotų apkvailinamas. Na kas gali patikėti, kad sumažėjus mokesčiams, pakils pensijos, o papildomai bus sugrąžinti indėliai. Bet logika paprasta – minioje tikima lengviau. O individus minia paverčia reklama. Politinė reklama – irgi reklama. Ji sako netiesą, dantų pasta tavo gyvenimo nenudažys rožinėms spalvom, tai tiesiog dantų pasta. Visos dantų pastos šiais laikais maždaug vienodos. Todėl ir reklamos rinkoje tokia sangrūda. Lygiai taip pat ir su septyniolika kandidatų į Prezidentus. Nupirktas tas, kuris dažniausiai mirgėjo ekrane. Ir išsyk visa aplinka atsižadėjo savo pažadų, ar ne antrą dieną. Kodėl gi taip įžūliai? Ogi todėl, kad pirkėjų teises gina vartotojų teisių agentūros. Todėl, kad reklamoje irgi egzistuoja tam tikros nors nedidelės bet ribos – ji negali būti klaidinanti.

Mūsų žmonės tuo patikėjo. Išties, reklamuojamas muilas plauna rankas, o traškučiai, kaip žadėta reklamoje, traška. Tačiau politinė reklama neįpareigota ir nesusaistyta. Ji neprivalo atitikti turinio. Jeigu reklamuojama prekė ją įsigijus neatitinka jos apibūdinimo, ją galima grąžinti, pakeisti. Politikoje reklamacijų nėra. Nupirkta prekė atgal negrąžinama. Jei muilas nemuilina, milteliai neskalbia, pats kaltas. Dar blogiau – taip ir vaikščiosi neplautom rankom.

Ką darysi, masės visada kvailinamos. Vienas žmogus klysta rečiau nei masės psichologijos pagautas. Vienas sprendžia atsakingiau, kada apima masės šišas, imama mąstyti masės smegenimis. O jie, kaip sakyta, įtaisyti gana žemai.

Ir tada patikima daug kuo. Reklaminis apsvaigimas apima kai protas išjungiamas. Pažadai suajudina, ypač dideli ir gražūs. Ypač pažadai – viskas jau rytoj. Netgi kėdės rytoj. Lygiai kaip plikos damos prie reklamuojamos prekės, muša į žemiausią centrą, į fiiologinį ir psichofiziologinį geismą turėti. Turėti daug, labai daug ir iš karto. Prasiblaivius paprastai imama mąstyti, bet tada jau būna per vėlu. Muilas, už kurį sumokėta brangiau, nemuilina, ar muilina prasčiau, o pažadų automatas nebeveikia. Bet intelektas įsijungęs gali tik konstatuoti faktą. Paprastą faktą, kad jį apmovė.

Juokingiausia, kad masinė rinkimų psichozė praeina ir vėl trenkia didelė neviltis. Nusivylimas „visa sistema“, „jais“, „anais“, „ponais“ ar atvirkščiai „ubagais“, „plebsu“. Negi kaltinti save.

O tikroji bėda tai neatsparumas. Neatsparumas politiniam cinizmui. Norėjimas tikėti, nukreipta visai ne ten. Tikėjimo pojūtis yra visuminis ir jo objektas yra būtent toks; kada tikėjimą perima politika tai nelabai kas; žmogus, pasiduodantis mesijo žemėje pagundai, rizikuoja, kad tai ne visai mesijas. Ir kritinis protas čia turi veikti oi kaip atidžiai tirdamas dvasias, slypinčias už kerinčio fasado. Juolab kad ir fasadas skystas, juolab kad tie, kurie bent kiek vaikosi katekizme, gerai žino, kas yra didžiausias melagis.

Bet taip norisi, jog tai būtų tiesa. Melas tai žino. Ir nori paversti žmones nemąstančia mase, kurią kontroliuoti galima tomis pačiomis priemonėmis, kaip ir prekybą dantų šepetėliais.

Pačios naujausios laidos. 

Tačiau visas šis niūrus kalbėjimas, jei matome, yra kalbėjimas apie dabartį, apie dabartį, kurioje nėra tikslų, orientyrų. Mes privalome turėti tikslą. Idėją, kurios siekiant nubyrėtų daugybė individualių ir kolektyvinių problemų. Turime eiti į tikslą, antraip, pasakysiu tiesą, tik nuobodu. Ir jei mes keliaujame į Europos Sąjungą, turėkime omenyje, kad joje nuobodoka. Gerbūvio visuomenė nebeturi tikslų ir jai darosi nuobodu. Mes privalome brėžtis vienijantį tikslą. Imperiją, galią. Kodėl aš taip primygtinai peršu „imperijos“ terminą, kuris neturi jokio ryšio su tradicine unitarine, totalitaristine imperijos forma? Todėl, kad kalba eina apie didelį projektą, kuris įmanomas, nes sąlygos pasikeitė. Jos ilgai tokios neišsilaikys. Savo tikslus ir vienijimo pajėgas Europai gali pasiūlyti vengrai, rumunai, kad ir bulgarai. Šitos tautos irgi tiltų tautos. Tiltų statytojos. Bet tiltą pradėkime statyti nuo Baltijos.

3. Imperijos mobilumas

Buvimas Europoje, būdai ir versijos 

Akauzalinė sinchronizacija. Viename Europos kampe keltai airiai, irzlūs ir pavydūs melancholiški karštakošiai kaip ir lietuviai balsuoja prieš savo interesus, grauždami nagus, dantimis grieždami; kitame kampe, tą pačią lemiančią spalio 19-ją ant Gedimino kapo kalno įšventinamas Lietuvos pagonių krivis, po šešių šimtų metų pagonys atidaro naują laiko skaičiavimą. Lietuvoje, ir ta nauja pagoniška epocha chronologiškai startuoja kaip ir mestas druidų palikuonių balsas, abu balsai krenta tą metą, kai mes jau galime pradėti skaičiuotę iki Europos.

Europa ir pagonybė. Keltai airių pavidalu, baltai lietuvių pavidalu. Abi genčių grupės kadaise nudengusios savo masyvais po pusę Europos, abi nesukūrusios istorinių karalysčių nei imperijų, susitraukusios, keltai iki Velso ir Airijos, Bretanės, baltai iki miniatiūrinių Latvijos ir Lietuvos plotelių. Bet ir vieni ir kiti nepasiant savo mažumo sugeba atsidurti dėmesio centre ir spręsti kontinentų likimus.

 Ne žaidimas Europos panoramoje yra ir Krivio šventinimas. Gavo krivūlę, lenktą lazdą apsivytą medinio žalčio, įšventintas kaip keltų vyresnysis druidas. Viskas tvarkoje, Europa tęsiasi. Šaknys ir branduoliai, gelminės struktūros susisiekia ir labai nenoromis eina į Europą, bet Europa šiandien yra ta vieta, kurioje gali susitikti šios abi keistos ir pablūdusiai nuoširdžios krikščionybės tautos. Druidų ir krivių alsavimo įkvėptos, paliestos krikščionybės. Nacijos, tebeburiančios, magų ir burtininkų, aršių katalikų bnacijos, tebetikinčios, radikaliai tebetikinčios, skurdžios, ir einančios į priekį būsimų tigrų žingsniais.

 Į ES su Kriviu? Žinoma, kitaip ten sudraskys mus. Yra pumos ir hienos, bet yra vidiniai procesai, kurie telkia Europą. Yra Atėnai, Jeruzalė, Roma, yra plienas ir anglis ir Šiaurės nafta, italai ir norvegai, lietuviai ir ispanai, tautos, kurios vienijasi ant graikų ir romėnų paveldo, demokratijos ir justicijos, paveldo savo ruožtu rymančio ant Egipto išminties ir Babilonijos mokytumo, Aleksandrijos ir Jeruzalės gnozės ir tikėjimo. Bet visas šias gentis, visas valstybes, tas gentis permalusias nesumalusias jungia gilus bendras sluoksnis, pajėgumas laisvei. Buklaus, alchemijai, medicinai ir astronomijai pajėgaus barbaro, doro savo laisve, kurį tiek imperijų mėgino paversti vergu, bet neišėjo niekam, nei frankams, kurie apskritai sukūrė vieną laisviausių imperijų drauge su kitame kampe išsiplėtusiais lietuviais, baigiant Roma, kuri paliko barbarams administraciją ir justiciją ir buvo barbarų įsiurbta it žąsies kiaušinis gaivinantis po Ravenos ar Brindizijaus šturmo pagiringą girulio ar langobardo kario rytą. Tokią galingą laisvę tegalėjo pažaboti galinga justicija, - vartoju lotynišką terminą, nes teisė lietuviškame žodyje pernelyg arti teisingumo, o teisingumas tai bausmė, mums tai įsikirtę per visų imperijų metus. Justicija sutvarkė barbarų bruzdesį, jis iki šiol ne visur pažabotas politinio korektiškumo apinasriu. Barbaras supranta, kas yra sąranga ir dėmenų atitikmenys joje, kas yra dermė, kurios pažeidimas ardo sąrangą ir todėl neleistinas, o didžiausia laisvė pasiekiama dermėje su aplinka.

Krivio įšventinimą norint galima pašiepti, tai bus lengva ir modernu, postmodernu ir demokratiška. Tačiau ta akauzalinė sinchronizacija....Ji esmiška. Jei Europoje nenorime būti sumurkdyti, sutrypti ir permaišyti, mums reikia stotis ant bendro pamato su mažomis šalimis, su šalimis, kurios dar gyvos, ir kurių likę ne vien pavadinimai, o Airija tai viena iš tokių valstybių. Mūsų lietuviškų pagonių gal du tūkstančiai. Prijaučiančių neskaičiuosime, neprijaučiančių daug daugiau. Bet tas sutapimas laike yra nuoroda, kaip ir visi sutapimai, nuoroda į tai, kad mūsų ateities jėga yra daug, daugybė smulkių, nedidelių stipraus stuburo grupių. Vienijamų ne vien ekonominio korupcinio intereso. Nežinau, gal tokios nacionalinės korupcinės grupės neišvengiamos ir kaip realija jos užtikrina pragyvenimą sau ir savo vaikams, studijas, darbą, ryšius su užsieniu, ir gal (??) jų interesai kaip kokių feodalinių kunigaikščių grupelių vis dėlto lieka ten, kur jų šaknys, tai yra, Lietuvoje. Tokios grupės nebūtų pavojingos tiek, kiek internacionalizuoti bajorų, vadinamojo elito klanai, kurie persipintų interesais su globaliniu kapitalu ir ne tik pačios pražūtų Lietuvai, bet ir klampintų ją į vis gilesnes balas.

Tuo metu lietuvių pagonys su dabar jau Lietuvos pagonių kriviu Jonu Trinkūnu yra irgi grupė. Gera, stipri grupė, kuri irgi turi ryšius užsienyje, tačiau tie ryšiai mums fatališkai geri. Jų religinė bendruomenė turi puikius santykius su Islandija, Latvija, Vokietija, Anglija, Velsu, Airija, Škotija ir taip toliau – tenykštės grupės su savo pagoniška jausena ir veikla atitinka mūsiškių pagonių. Tai grupės, kurių interesai išsaugoti tautinę savastį ES katile, ir jos tą daro taikiai, mobilizuodamos įvairius visuomenės sluoksnius, veikdamos greta žaliųjų, ekologinių judėjimų. Tie judėjimai orientuojasi į vieną bendrystę, kuri oficialiuose popieriuse nei raštuose neįrašoma, į tą, kuri yra po Romos, Atėnų, Jeruzalės, sluoksniu -  į tautų ir genčių, nusėdusių čia po tautų katilo persimaišymo, davusio pradžią tam substratui, kuris būtent ir perėmė ir Atėnus, ir Romą, ir Jeruzalę. Sugebėjo perimti, nes buvo tvirtas, disciplinuotas ir dorybingas. Kitaip jis nebūtų perėmęs nieko, o Europą pavertęs skitų stepe. Tai barbarų Europa, lotynizuota, bizantinta, bet išlaikiusi savo veidą, kurio pagrindu ji ir kuriasi. Tai multikultūrinė Europa, multietninė. Ji niekada kitokia nebuvo. Bet dabar, tektoninio telkimosi metu, ateina laikas prisiminti substratą. Nes būtent ant jo nuguls Europa su visu savo perimetru. Ne Roma tas substratas, Roma tiktai suteikė jam formą.

Yra jėgų, stipresnių net už ekonomiką ir pinigus, ar kurios reiškiasi per ekonomines struktūras. Jos reiškiasi per labai daug ką, bet dabar akimirka jas atpažinti ir kabintis į tai, kas Europoje sava ir kas mūsų neužslėgs kaip betono maišas. Krivio įšventinimas tapo ženklu: atėjo laikas spirtis, išlaikyti save visomis formomis ir visomis įmanomomis priemonėmis. Net ir tokiomis, o gal ir visų pirma tokiomis; Europa tampa neišvengiama, ir tai proga (paskutinė istorijoje) imti tvirtinti ir kurti kultūrinį religinį karkasą ir identitetą, galintį apaugti laisvos ir atkaklios tautos raumenynu.

Skamba patetiškai, bet tai ir akimirka, nuo kurios trauktis nebėra kur. Gynybinė pozicija nebelaiko. 

Legionas

Lieka puolimas.  Vis dėlto tai atsitiko, mes įtraukti, tegu ir simboliškai, į taikdariškus bei karinius konfliktus už mūsų šalies ribų   Stabdymas jau nebegalimas. Bet galima ir būtina pasirinkti savo vietą procese. Sakyčiau, gera vieta laike, kol esame silpni ir nepaisomi, juk nereikia turėti iliuzijų, kad mūsų veikimas čia kažkam padarė neatmušamą įspūdį. NATO reikia flango, pridengiančio Lenkiją ir Karaliaučių, ES reikia gal ne tiek mūsų mažytės rinkos, kiek mūsų slaugių, chirurgų, kompiuterininkų ir apskritai žmonių, uždirbančių pensijas italams ar vokiečiams. Lietuviai geriau nei musulmonai, o kad visiems būtų geriau, ir Lietuvai, ES tuoj pat mus įjungus į Šengeną, įtvos ir imigrantų kvotą. Pradžai gal pusšimtį tūkstančių. Daugiau pusės milijono negausim, bet jie atsiras ir bus pristatyti, tarkime, Irako karo atveju. Ir mes kaipo padorūs ES-iečiai turėsime juos priglobti ir ne tik – turėsime integruoti, į švietimą, ekonomiką, patatyti ganėtinai mečečių ir užtikrinti čadrų nešiojimo laisvę.

Čia nei ūbavimas priešmėnulinis nei ką. Taip bus, ir reikia tiesiog galvoti ką darom, kaip rengiamės. Juk jau Vilniuje stovėjo plakatai, paslaptingos kilmės ir keisto turinio, skelbiantys, lietuvi, imigrantai tai tavo broliai, broliai Kristuje, tai tavo imigrantai, rūpinkis jais. Broliai Alache, reikėjo patikslinti. Bet dievai susigaudys apie ką šnekama. Mes dar greičiau. Įdomu, kad esame pratinami prie minties apie mūsų, lietuvių priimsimus imigrantus. Čia ne Pabradės publika, kuri įnirtingai skaboma ir siuntinėjama atgal. Čia masyvas, nusėsiąs pradžiai kokioje Naujojoje Akmenėje, bet greičiau Markučiuose ar Fabijoniškėse. Imigrantus propaguojantis tekstas sudėliotas kokiame kondicionuotame Briuselio kabinete, pasiskaičius populiarioje  brošiūroje, kad lietuviai katalikai, tad jiems Jėzaus žodžiai apie priglobtus mažutėlius turėtų vožtelėti per galvą ir jausmus kad tie lietuviai jau visai apsibliaus ir patys pasiprašys mažutėlių Alache. Gausim, prašysim ar ne, ir tai ne gąsdinimasis. Ir mūsų vaikai mokyklos suole sėdės drauge su internacionaline kompanija, afganų puštūnais, kurdais, Irako šiitais, tamilais ir iš Šri Lankos. Mes nieko prieš, mums gerai. Mes už. Mus jau reklama gatvėse pratina prie minties apie mūsų imigrantus. Aš noriu pasakyti – tie žmonės atvyks pas mus, tą reikia pasakyti. Jei jau būsime ES tipo šalis, tai būsime. Ir jeigu mes bijomės teririzmo, užklupsiančio mus kaip „teroristų internacionalo“ bausmė už mūsų dalyvavimą karinėse akcijose kur nors Pietuose, klystame. Jis užklupti gali ir taip  be niekur nieko. Tačiau tai kiekvienos šalies problema. Pasaulyje nėra šalies, apdraustos nuo terorizmo. Nei JAV, nei Pakistanas, nei Indomezija, nei Anglija – nepriklausomai nuo vyraujančios religijos, kurtūrinės bei civilizacinės prilausomybės. O bet koks koketavimas su terorizmu atves į teroristų bazių kūrimąsi pas mus. Čia veikia tik jėgos postulatas, įsijungimas.

Antras postulatas. Kai kurių mažutėlių vaikų tėvai bus padėję galvas kokiam Afganistano tarpekly ar Antrajame Irako kare. Mes, lietuviai, jau pradėjome. Gal kokios mergaitės tėvuką su prieštvanine muškieta bus pritvojęs lietuvių snaiperis. Ji nežinos, be to, ir mes nežinosim. Mes įjungti į procesą, ir mūsų nebe taikdarių o karių paprašė patys amerikonai. Labai pasidžiaugėm už įvertinimą, išties kariai atrodo gėdos nedaro ir patys veržiasi į karinę akciją. Bet esmė – mes jau kariaujanti pusė.

Ir imigrantus savo gausime, taigi, ir teroristų taikiklyje sėdime. Jau. Tai natūralu, mes patys to norėjome, nes neutralumas jau nebeišlaikytas, tokie šansai buvo, jie nepanaudoti ir dabar reikia galvoti apie realijas. Kas toliau. Mes norėjome į NATO ir ES, o tai užtraukia atitinkamą naudą ir atitinkamus pavojus. Tai natūralu, tik nereikia slėpti, kad esame kariaujanti šalis. Penkiasdešimt ar tūkstantis – visvien dalyvaujame.

Praktiškai esame įtraukti į pavojų kompleksą. Ir deja čia nebe aimanų reikalas. Reikia galvoti apie netolimą ateitį ir ką daryti, kokią naudą traukti iš to, kad esame karo stovyje. Būtent naudą, o ne medituoti praradimą.

Lietuvių kariai visada buvo geri kariai. Lietuva visais laikais karių kraštas. Nuo laisvų valstiečių einančių karan su kryžiuočiais galgonais iki 1918 m. savanorių, nuo partizanų iki nūdienio žvalgybinio padalinio Afganistane. Beje, žvalgyba tai ne vaikų žaidimas, kaip aiškino televizorius, maždaug - jie dairysis aplinkui, kaip kokie turistai. Žvalgyba labiausiai kvalifikuota pėstininkų dalis, jų kvalifikacijos aukščiausios. Jie nesidairo iš bunkerių. Žvalgyba tai nenuspėjama profesionali ir greita ekspedicija priešo ar eventualiai priešo teritorijos gilumoje, tai aukščiausias kario profesionalumo įrodymas, XX a. karuose taip buvo, taip yra ir čia, Karių grupė, koks batalionas veikia pagal taisykles, turi šarvuočius, tankus, dengiančius sraigtasparnius, kelias haubicas ir pirmas ešelonas turi pridengiantį užnugarį. Pėstininkų žvalgyba užnugario neturi. Ir neturi sunkiosios ginkluotės. Tai ekstremaliom sąlygom veikiantys profiai. Lietuvos visuomenė gi buvo informuota, kad lietuvių kariai ten žais binokliais ir sėdės priedangoje. Tik jau tai ne žvalgyba.

Tai ir gerai, jie dirbs savo darbą. Kariai profesionalai, nedalyvavę karinėje akcijoje, nepatyrę mūšio, yra labai sąlygiškai profesionalai, tai kaip rašytojas be knygos, duonkepys be miltų. Tai taikios profesijos, bet jose yra esminiai dalykai. Esminis dalykas kario gyvenime yra karas. Ne abstraktus taikos gynimas. O karas kaip toks. Militaristinė psichologija provokuoja karus ir jie tęsiasi ir jie tęsis. Ir jeigu jau įsijungėme, reikia galvoti apie kariuomenę kitaip negu galvojome. 

Ir jeigu karys neturi karinės patirties, jis tik pusiau karys. Ir jeigu mes norime kad mūsų kariuomenė gintųsi, sakykime, nuo kokios priešiškos reguliarios kariuomenės puolimo, jos gynyba bus nieko verta jei mūsų bent jau karininkai bus nepatyrę mūšio sąlygų. Nekalbant apie tai, kad karas, jei jis vyks, bus arba branduolinis, arba su labai apytikre fronto linija o greičiausiai be tokios senųjų karų atgyvenos. Tad tik profesionalai gali jame išlikti, nebūti patrankų mėsa.           

Mes privalome turėti kariuomenę, ir manau kad didelę ir gerai apginkluotą, tačiau su šiuo reikalu reikia neperlenkti. Ir iš to reikalo traukti naudą. Reikia spėriai siūlyti NATO rėmuose europinį ekspedicinį lietuvių korpusą, brigadą. Besirūpinantį Europos ir jos perimetro krizėmis, tai yra, nuolat besisemiantį kovinės patirties, o ir Lietuvoje iš anksto parengtą.

Europa niekaip nesugeba surinkti nuosavos, savo interesus saugančios ir ginančios reguliarios kariuomenės – mes galime pasiūlyti sąlygiškai greitai savanorių profesionalų legioną.

Lietuvis visais laikais buvo karys, tik juo dažniausiai būdavo kariaujama, o patys lietuviai karines akcijas atlikdavo įtraukti ar į Wehrmachtą (lietuviai iš Rytprūsių) ar į 16-ją diviziją ar į Svetimšalių legioną ar JAV armiją. Ar sovietų Afganistano kare ar amerikonų Vietnamo kare. Atsiliepimai apie lietuvius ir iš sovietų karininkų ir iš amerikiečių yra puikūs, bet tiesa sakant kokia iš to nauda.

Iš kariuomenės, su kuria einame į NATO ir ES galima padaryti didelę kortą sau ir Europai, būtent Europai. Mūsų kariuomenės pasiūla galėtų ir būti tokia, kokios Europai šiuo metu ir reikia, nes mėmiška šiuolaikinė Europa prireikus nesukrapšto 60 000 žmonių, galinčių nepabėgti, pamačiusių tris tipus su „kalašnikovais“. Nėra ES pajėgų, ir jos kuriamos vangiai ir su pasidejavimais, o JAV vieną ar kitą sykį užtrauks savo karinę paramą, įstrigusi vidinėje suirutėje ar numanomoje Saudo Arabijos avantiūroje, kuri eis po Irako. Kaip tik tuo metu Europai žvėriškai reikės jėgų savo perimetrui apsaugoti. Mes tokias ir galime pateikti, mobilų lietuvių legioną, kurį pasiūlyti galime su sąlyga kad Europa jį išlaikytų, ginkluote ir amunicija ir algomis. Tarkime, taip vokiečiai galėtų numaldyti savo užtrukusį kompleksą, tai yra, laikyti kariuomenę, kuri žino, kad realiai niekada nekovos karo sąlygomis. Taip, tai samdoma armija, bet tokia, kuri Romos imperijoje turėjo paklausą ir politinę įtaką – barbarų herulų ar gepidų armijos, barbarai federatai, ginantys Romos perimetrą nuo kitų barbarų. Tačiau ne ištirpę Romos legionų sudėtyje (tai kitas atvejis), o kaip atskiros genčių armijos. Išlaikomos, suprantama, Romos. Tą patyrimą mes turime, nes visą laiką buvome kažkuriais iš tų – alanų, gepidų, herulų, jazygų Tautų kraustymosi epochos laikotarpiu, o kaip LDK ir Abiejų Tautų Respublika gynėme visą Europos užnugarį iki pat XVII a. pabaigos, kad ir drauge su lenkais sustabdydami turkų tvaną prie Vienos.

Taigi, siūlyčiau įvykiams kiek užbėgti už akių ir pasiūlyti Lietuvių ES legioną, dirbantį žinoma ir NATO rėmuose, bet kurio pagrindinis tikslas būtų ne karai Afganistane ar kada nors Indonezijoje, o ginant Europos perimetrą. Kur jis eina – klausimas, nes Romos imperijos perimetras tęsiasi ir per  Mesopotamiją, bet jei Europai atrodo, kad jis Balkanuose kitas klasimas. Tai yra, anksčiau pradėję, gautume daugiau. Visvien mūsų kariuomenė bus naudojama NATO operacijoms visame pasaulyje, kas mums tiesą sakant nelabai rūpi, ir ar ne geriau jungtis į visus šituos karionius reikalus, imant įsijungti į formuojamas ES karines pajėgas, kurios skirtos labiau Europos reikalams. Tai duotų daug svaresnį balsą Europoje ir nuosavą legioną. Daug geriau būtų galima terptis į Europos sąmonės ir savimonės formavimąsį, nes ES be nuosavos kariuomenės dar ne Roma, tai tik Briuselis. Bet jeigu JAV dar kariauja prevencinius karus, Europai laikas imti susimąstyti apie savo perimetrą ir jį ginančius garnizonus. Tame tarpe ir prevenciškai ginančius. Taip mes galime pasiūlyti Europai auksinį jos rudenį. Tas idealas, nors garsiai neištariamas, patyliukais žavi visą senstelėjusį kontinentą. Reikia tuo pasinaudoti.

Mūsų karinis instinktas egzistuoja, jis ne pasaka. Jo neišnaudoję, nebūsime pilna tauta. Ir šiuo atveju Europai galime pasiūlyti savo kariškus genus. Gal 10 000, gal apskritai trūkstamus 60 000 vyrų. Savanorių profesionalų. Skirtingo lygio profesionalų, bet tokių, kuriems kinkos nedrebėtų.

Suprantu, tai iš pirmo žvilgsnio kelia kvailą įspūdį. Tik pati tikrovė yra kvailesnė ir visus tuos vyrus prireikus pasiims aplinkiniais keliais ir jau diktuodama sąlygas. Dabar keli metai laikas, kai Europa vis dar mėmių Europa ir jai tvirti vyrukai yra neblogas dalykas. Ir mes galime, vien pateikdami armiją, prasimušti į Europos svarbiųjų valstybių dešimtuką, žinoma, jei šalia eis informacinių technologijų specai ir kūrybinė sprogtamoji masė, kurią turime. O mums tai duotų pilną valstybę ir pilnos tautos pojūtį. Ir suprantama, kad tas legionas turėtų būti naudojamas Europos ne JAV interesams ginti. Tai yra, ES pajėgų jungtinė vadovybė galėtų jį besąlygiškai naudoti Europos perimetro (aktyviam) kūrimui bei saugojimui ir taikos operacijoms Europoje.

Kalbos apie mūsų kario priedermę ir instinktą nėra tuščios. Be to, puikiai matome, kas darosi Lietuvoje, kai šie instinktai neišskleidžiami, jie varyte varo mus į dvasinę ir fizinę savidestrukciją. Yra žmonės, gimę būti rašytojais, medikais, mokytojais, yra gimusių būti kariais. Jų didelė dalis eina į policiją, mafines struktūras, kriminalizuotą verslą, elementarius kriminalus, mašinų ir prekių varinėjimu per kontinentus, turime apelsinus skinančius suaugusius vyrus, bedarbius, alkoholikus, depresijon panirusius inžinierius, vyrukus, už juokingą algą veržte besiveržiančius į prancūzų Svetimšalių legioną. Kodėl jiems, didžiąja dalimi baigsiančius gyvenimą su kulka galvoje ar kilpa ant kaklo ar sugraužtų alkoholio ar narkotikų, sėsiančių į kalėjimą – nepadaryti kariais. Visa ši publika turi nuotykio poreikį, ginklo, jėgos, grupės vienybės, aiškaus ir tvarkingo dienotvarke ir taisyklėmis pagrįsto gyvenimo poreikį ir labiausiai jiems trūksta garbės ir savigarbos pojūčio.Lietuvių legionas jį duotų. Jis susiurbtų visus potencialius kriminalus, depresyvus, narkomanus. Jei turėtume Lietuvių legioną, kiek mitologizuotą, Europinės reikšmės karinį junginį su (beje) gražiomis uniformomis, vokiečių pinigais ir moderniausia karine technika, - kiekvieno mokyklos paauglio svajonė būtų  ne tapti automobilių nuvarinėtoju ar narkotikų dileriu, o kariu.

Mes galėtume surinkti vyrus, neturinčius kur dėti jėgos ir sugebėjimų ir kariško instinkto. Nekalbu apie tą žmonių tipą, kurie jau apsigimę yra kariai ir vadovaujasi kita psichologija. Tačiau kaip tik kariai iš prigimties gali išauklėti kariuomenę, legioną iš bet kokios praktiškai medžiagos, įkvėpti jam garbės kodeksą ir pažadinti karį, užsisapnavusį kur astrofiziko ar literato ar mafijozo kūne.        

JAV interesai, kad Europa pati apsigintų ir tvarkytųsi savo kieme. Ji pati tą daugsyk deklaravo, žinodama, kad europiečiai vis dėlto pakankami bailiai ir taikos palaikymo operacijos yra jų sugebėjimų viršūnė. Europiečio nervams ir psichologijai tai riba. Aktyvus karas – tik didelėje plačioje karinėje koalicijoje, kuri niekaip nesulipdoma, nes nėra kam pradėti.             

Kaip neišnykti Europoje labai rimtas klausimas, tačiau atysakas– ne vilktis procesams iš uodegos, o užbėgti jiems už akių ar dar geriau – modeliuoti juos į priekį. Šįsyk aš kalbu apie vieną tuščią vietą, neužimtą vietą – mobilų Europos vienetą, sąlygiškai lietuvių korpusą, Europos interesams naudojamą su ES karinių junginių vadovybės sankcija, o už Europos perimetro ribų – tik su Lietuvos sankcija. Taip kiltų ir Lietuvos prestižas. Ši vieta kartoju yra tuščia, po kelių metų pamastę ją užims gal bulgarai gal kroatai, tačiau nacionalinis legionas būtų svarbus įnašas į Europą ir tuščios vietos įsisavinimas.

Galima moralizuoti ir kalbėti apie tai, kad karai yra žiaurūs ir karuose žūnama, sužeidžiama, prarandama, - tai tikrai tiesa. Niekas nenori mirti, ir dabartinės vakarietiškos technologijos karius apsaugo geriau nei civilius, paliktus vienus miestuose, teroristų ir kelių policijos priežiūroje. O dalis legiono būtų dislokuojama Lietuvoje, bent jau jam rengiami kariai ir kariūnai, kurie jau turėtų gerą profesionalų apmokymą. Gi šauktinių armija šiais laikais stipriai beprasmiška.

Legionas sąlygotų moralinę nacijos sveikatą, beje, tai ne militaristų išradimas, o spartiečių, graikų, ir ypač romėnų.      

Civiliai didesniame pavojuje šiuolaikinis karas toks. Kalbėjimas apie mūsų karius, dalyvaujančius tolimose operacijose būtų kalbėjimas apie šitų vyrų (ir moterų – jei tik norinčių bus, o jų bus, tegyvuoja lietuvių snaiperės) išsaugojimą, o ne metimą į degradacijos Lietuvos provincijoje ir priemiesčiuose liūną.

Sansksrito kalba duodami komandas atliktume savo centro funkciją, sergėti, gelbėti, telkti.  

Mafija

„Delfi“ interneto vartai ir „Ekstra“ buvo pasiūlę garsiausio nusikaltėlio rainkimus, rezultatai ne tokie mums savrbūs – svarbu, kad jie vyko su dideliu entuzizmu balsuota. Žinoma, čia reikia tarti. kad garsiausio nusikaltėlio rinkimai neetiški. Lygiai kaip ir „geriausio automobilio“. Kokie kriterijai? Daugiausia nužudęs per konkretų laiką? Daugiausia pagrobęs? Kiek procentų apiplėšimų per žmogvalandę? Įskaičiuojant poilsio ir švenčių dienas? Pasigendu formulių, bet tam ir yra konkursas, kad jame būtų dalis netiesos. Vietoj formulės – liaudies balsas. Visada teisus. Bet su tiesa prasilenkiąs.

Galima sakyti, kad projektas nepatinka. Man jis nepatinka. Bet kultūros istorijos požiūriu įdomus. Kultūra, juolab jos istorija nėra etiška. Ypač mentalitetų istorija. Tokią užduotį savo bendradarbiams gali duoti ir mokslinis institutas – kriminalo atsispindys masių sąmonėje. Ir čia galima nagrinėti daugiau balsavusiųjų mąstymą, o ne reitinguotųjų eilės tvarką. O tas mąstymas liudija – lietuviai žavisi tiek nusikaltimais tiek savais mafijozais, ir tai ne kas. Bet prisiminkime, aks esame. Esame barbarai, o barbarui nusikaltėlis ar mafijozas atirinka jo mąstymą. Tai vienišo kaio-plėšiko idealas. Plėšikaujantis riteris. Liaudies mentalitetas čia įžiūri mitologizuotus herojus, kovojančius už teisybę savo pačių jėgomis ir rizika, išeinantį į karo taką plėšikaujantį barbarą – riterį. Kad realybėje ten visai ne riteriai, kita kalba/

Bet dabar ne apie balsuotojus.

Reklama daliai nusikaltėlių čia gal paglostys savimeilę, čia kaip „Lietuvos elito tūkstantukas“. Bet mąstantiems, norintiems parišti, ar Henrikui Daktarui, tapusiam lentelės lyderiu, vargu ar tai prie širdies. Šimtmečio nusikaltėlis? Galima užsisakyti šaunią vizitinę.

Legalizacija rūpi dabar Daktarams, tai šeima, Kaune turėjusi įtaką ir dabar ją norinti pervesti į legalų lygmenį; šeima eina į politiką, ji negali be įtakos. Už H. Daktaro sūnų kauniečiai balsuoja. Blogai? Blogai, tačiau sūnus už tėvą neatsako. O jei balsuoja, niekas jų neverčia. Rinkėjai mano, kad šita šeima turi toliau turėti įtaką. Kaune jie tam tikrame lygmenyje garantuoja tam tikrą tvarką. Deja tai tiesa, pats kaip buvęs kaunietis tą tvirtinu.

Rinkimai apima žmones-legendas kaip Tadas Blinda ir ja jau tapęs H. Daktaras, nusikaltėlius psichinius ligonius, ir vadinamąją mafiją. Tik maniakai ir mafiozai skiriasi. Nors maniakų yra ir tarp mafiozų.  O be to, pačių nusikaltėlių nustatyta hierarchija būtų kita. Vargu, ar į dešimtuką patekę nuošaly besistengiantys laikytis nusikaltėliai labai džiaugiasi petekę į prožektorių šviesą. Reklama gal buvo geras daiktas devyniasdešimtaisiais.

Artėjame prie pačios problemos. Žiniasklaida plačiai rašo apie nusikaltimus, nusikaltėlius, mėgstama tema – organizuotas nusikalstamumas. Liaudiškai mafija. Tai populiaru. Nors visiems aišku, kad nusikaltimų aprašinėjimai, interviu su nusikaltėliais, vaizdo medžiaga, nuotraukos – tai reklama. Nusikaltimų reklama. O reklamos paskirtis gausinti vartojimą. Jei kalbame apie prekę. Nusikaltimų ir nusikaltėlių reklama irgi skirta tam pačiam tikslui. Palaikyti aukštą nusikaltimų temos reitingą žiniasklaidoje reiškia palaikyti nusikalstamumą. Akivaizdu, jog „uždarius“ temą, nusikaltimų stipriai sumažėtų. Niekur jie nedingtų, bet jų sumažėtų.

Nusikaltimas ir valstybė neatskiriami. Vienas kitam reikalingi ir abipus palaiko. Nusikaltimai verčia piliečius šauktis valdžios užtarimo ir pagalbos, kuo daugiau nusikaltimų, tuo reikalingesnė valdžia, kuo reikalingesnė valdžia, tuo daugiau ji išlaiko represinio aparato, kuo daugiau represinio aparato, tuo pati valdžia saugesnė nuo savo piliečių. Ji visada gali parodyti, kad rūpinasi saugumu. O kad pati valdžia sudaro sąlygas nusikalstamumui (visuomenės susikaldymas, skurdas, betvarkė) jau kita opera. Viešos mirties bausmės parodo piliečiams, kad valžia jais rūpinasi. Jos vyksta ne tik musulmoniškų miestų aikštėse ar Kinijoje, jos vyksrta ir JAV, tik ten mirties bausmes rodo kabelinė TV. Kuo dažnesnis jėgos naudojimas, tuo stipresniu save laiko režimas. Nusikaltimai reikalingi valstybės autoritetui – ji juos malšina ir parodo, kad ji veikia ir kad ji reikalinga. Policija mielai teikia medžiagą kriminaliniams puslapiams – tai pateisina jos egzistavimą. Net neišaiškinti nusikaltimai reikalingi policijai kaip oras. Jie liudija, kad policija per menkai finansuojama ir kad reikia daugiau. Viskas susiję. Nusikaltimai reikalingi valstybei, valstybei reikia, kad apie juos būtų gerai žinoma, čia kaip čia - žiniasklaida, mielai eskaluojanti nusikaltimų temą. Žaidime „policininkai ir vagys“ vagys reikalingi, kad būtų policininkai. Nusikaltimai – kad visuomenė jaustų valstybės ir jėgos struktūrų poreikį ir remtų (ar net reikalautų) didinti lėšas jėgos struktūroms. Ar kuri partija kada šaukė, kad policijai biudžete perdaug? Policija per žiniasklaidą ir politikus didina savo biudžetą. Be nusikaltimų reklamos tai nebūtų įmanoma. 

Kas dėl kovos su kriminalu, deklaruojamos rinkimų programose, ši kova visada kovojama. Tik niekas nesuinteresuotas galutine pergale. Arba šūkiai apie mafijos išnaikinimą. Kas būtų, jei Lietuvoje vieną gražią mėnesienos naktį būtų prikelti ir sušaudyti visi „mafijozai“? Trečia naktį jų vietą užimtų broliai čečėnai ar rusų mafija, o tos mafijos baisesnės už bet kurias kitas. Vietinė mafija čia turi šaknis, ir nors dabar pereina į tarptautinę veiklą, nesuinteresuota iki galo tas savo šaknis pakirsti. Kol yra sava mafija, ji turi būti palaikoma tam tikrame lygyje, kad sugebėtų organizuotis ir finansiškai bei ginkluotės požiūriu būti pajėgi ne tik plėšti, bet ir atremti tarkime čečėnų mafiją. Atrodo, kol kas ji pajėgi. Niekas nesuintersuotas, kad savą organizuotą nusikalstamumą pakeistų svetimas, kurio kontroliuoti praktiškai neįmanoma. Kol yra valstybė, policija, bankai, verslas, muitinės, tol bus organizuotas nusikalstamumas. Jis nėra išrautas niekur. Policija jo nesutvarko. Jis nuolat regeneruojasi, o jei jam išties nukertama galva, į jo vietą atšliaužia slibinas iš kitos pelkės. Šūkis „nugalėsime mafiją!“ geriausiu atveju vaikiškas. Nes kitas klausimas bus „ką daryti?“. Narkotikai atkeliaus, tik prastesnės rūšies, cigarečių kontrabanda eis toliau, tik pinigai už ją bus išleidžiami ne Lietuvoje. Ir priedo atgims organizuotų struktūrų vykdomi nusikaltimai prieš asmenį – mūsiškė mafija atvira prievarta ir kraugerišku piliečių žudymu nesuinteresuota. Jos tarpusavio sąskaitos kitas reikalas. Bet jei mafija nesugeba pasidaryti pinigų kitaip nei žudydama ir reketuodama tai prasta mafija. Dėlto Panevėžys ir patvarkytas. Arba Vilniaus žudikų profesionalų gauja. Tai rodo, kad teisėsauga turi jėgų ir proto, bent jau žino, ką reikia semti, ką palikti. Ir tokiu atveju su ja viskas tvarkoje. Su teisėsauga, nes ji žino ką daro. Mafijos neišrausi, bet galima ją tikslingai apravėti. O jos grupuočių tarpusavio konkurencija ir kova leidžia mafijai palaikyti formą. Tiesiog toks darbas.

Kas link šito reitingo, tai geresnį ir tikslesnį sudarytų kriminalistai profesionalai. Bet reitingai ir konkursai, kaip ir sakiau pradžioje, neobjektyvūs. Nepaisant to jie egzistuoja ir esu įsitikinęs, kad jis gali būti pratęstas kitąmet. Bet reitingai turėtų būti diferencijuoti. Vienas dalykas žudymas, kitas – bankų plėšimas, trečias – ekonominiai nusikaltimai. Mesdami viską į vieną krūvą gauname netikrą vaizdą. Dar reikėtų pridėti foną. Tai yra, patikslinti teiginį, kuris nuolat kartojamas. Teiginį, kad nusikalstamumas nukreiptas prieš valstybę ir visuomenę, kad jis asocialus. Jis naudingas valstybei. Nusikalstamumas leidžia jai laikyti didžiulį administracinį represinį aparatą iš tikrųjų skirtą nomenklatūros savigynai. Jis pateisina valstybės egzistavimą. Iš tikrųjų pavojingas jis ne valstybės struktūroms, o visuomenei.  

Ką aš tuo noriu pasakyti – mes turime savo mafiją, kurią eiktų reguliuoti neoficialiomis priemonėmis, operatyvine „užklasine veikla“. Gal pro pirštus reiktų žiūrėti į kokią cigarečių kontrabandą ar ekonominius nusikaltimus užsienyje, pinigus pervedant į Lietuvą beigi ginkluotės įsigijimą. Kodėl aš apie tai kalbu, rizikuodamas būti apšauktas mafijozų trubadūru? Ogi todėl, kad mes, jeigu norime išlaikyti valstybinę sistemą, privalome turėti savo mafiją. Tokią, kuri galėtų atsispirti kitų mafijų agresijai. Neduok Dieve turėti naują rusų mafiją, kinų mafiją, čečėnų mafiją. Jei kas pasakys, kad kinų mafija gali sugaudyti policija, bus švelniai sakant neteisus. Ar kad čečėnų mafija ką nors nusimano apie kompromisus. Jei mes prarasime „apačios“ tvarką, kokia ji prasta bebūtų, kita, nauja svetima mafija atėjusi sutvarkys savaip ir ekonomiką, ir verslą.

Bet svarbiausią dalyką palaikiau pabaigai – su teroristais kariauja interpolas, policija, ir rezultatai kartais pusėtini. Tačiau kol pogrindy ar pusiau pogrindy egzistuoja „mūsų“ mafija, teroristų tinklai čia nekiš nosies. Apie teroristus, veikainčius pavieniui – kita kalba, jie niekaip nesustabdomi. Bet pavieniai fiziškai padarys mažiau žalos, o „apsišvietę“ dienos šviesoje bus gerai matomi ir neturės kur ilgesnį laiką pratūnoti, juos beje iškrapštys - ar policija ar ta pati mafija. 

Visuomeninės stratifikacijos panauda

Sociologijos teorijos ir metodologijos mums yra būtinos kaip veikimo modeliai. Esame maža skaičiumi tauta, finansiškai kol kas nestipri ir mums reikia įvairių veikimo būdų. Sakykime – nestandartinių. Turime įsigilinti į tai, kaip veikia visuomenės, į skirtingas (ir netgi prieštaraujančias tarpusavyje ir apskritai prieštaringas) visuomenės teorijas. Pagal jas mes galėtume veikti nestandartiškai. Tai yra, veikti labiau efektyviai su mažesnėmis žmonių, laiko ir lėšų sąnaudomis pasiketi įtakas, kurioms šiaip tiesmukai, tiesiogiai elgiantis, reikia daug didesnių investicijų. Tai yra, intelekto investicijos plėtrai būtinos.

 Pasirinkau vieną religijotyros bei antropologijos teoriją. Totemizmą. Atrodo, ši archainių ir izoliuotų visuomenių bei genčių organizacija mūsų neturi dominti, šiandien juk modernieji laikai. Bet – pamėginkime pasigilinti, kaip gali atrodyti ir veikti viena paprasčiausia ir elementari visuomenės aiškinimo teorija. Primenu, jų labai daug, ir jos gali siūlyti skirtingus veiklos modelius. Bet dabar paimkime paprasčiausią, „primityviausią“ genčių bendruomeninės sandaros teoriją, totemizmą.   

Pats žodis „totemas“ paimtas iš odžibvėjų genties indėnų, kurių kalboje totam, ndodem reiškia „giminystę“, „šeimos emblemą“, „asmeninę dvasią globėją“ ir pan. Totemizmas yra XVIII a. pabaigoje-  XIX a. išrutuliota ir XX a. pirmoje pusėje tęsta religijotyros teorija, kuri šiandien atmesta kaip bevaisė, pastanga rasti pirmąjį religinį vaizdinį, kuriame glūdi religijų sėkla, vėliau iš primityvios stadijos evoliucionavusi. Nors iš totemizmo šiandien dievų įvaizdžiai nebekildinami, bet reiškinys, kurį pastebėjo totemizmo korifėjai, visvien lieka,  pačiu totemizmu numanomas – grubiai tariant, šeimos ar giminės siejimas ar [susi]tapatinimas su gamtiniu, gyvosios ar negyvosios gamtos objektu. Kad būtų nuobodžiau, pateiksiu oficiozinį apibrėžimą, idant  greičiau atsikratytume pradžiai neišvengiamo akademiškumo: Totemizmas tai įvaizdžių ir elgesio formų sistema, kuri remiasi prielaida, jog socialinės grupės ar pavieniai asmenys giminiškais, slėpiningais, abipusiais ryšiais susieti su žvėrimis ar gamtos objektais, taip vadinamais totemais.

Totemizmas apskritai buvo paplitusi teorija, savo antrąjį kvėpavimą įgavusi ir S. Freudo dėka – psichoanalizės populiarumas prisidėjo prie totemizmo populiarinimo, juolab psichoanalizės pagrindėjas veikale „Totemas ir tabu“ pačią religiją kildino iš neurotinės kaltės, atsiradusios po pirmosios ritualinės tėvažudystės; tai buvo pikantiška, elitiška ir madinga.

Nagrinėdami Australijos čiabuvių ar Amerikos indėnų tikėjimus, tyrinėtojai rėmėsi socialinės organizacijos gentyje sąsajomis su tam tikrais gamtiniais objektais. Čiabuvių gentyse būva du, rečiau keli klanai, kurie savo simboliu pasirenka vieną ar kitą objektą. Totemais dažniausiai būna gyvūnai ir augalai, negyvi daiktai – daug rečiau, bet paprastai tai visvien gamtos reiškiniai (pvz. lietus, perkūnija, žaibas, ugnis, ir t. t.). Totemas nėra kuris nors atskiras individas, o rūšis, atmaina, ne atskira kengūra ar varna, o apskritai kengūra. Rečiau totemu gali tapti atmosferos reiškiniai, dangaus kūnai, protėvių grupė ar konkretus protėvis. Claude Levi-Strausso apibūdinimu, „viena iš totemo funkcijų yra tarpininkavimas tarp gamtos ir kultūros. Taigi, jis įsiterpia tarp gamtos ir žmonių, tarp natura ir cultura tarp to, kas egzistuoja kaip gamtinė duotybė ir kas kuriama, mąstoma, veikiama toje duotybėje.

Totemai paveldimi ir gentyse atitinka tas pačias funkcijas, kaip viduramžių herbai; piešiami ant skydų, vaizduojami ant palapinių, buities rakandų, ir pan. Klanų totemus viršija fratrijos (kelių klanų) totemas, yra ir visos genties totemas.

Toteminio gyvūno negalima valgyti (toje pačioje gentyje, tarkime, kengūras vienas klanas gali medžioti, kitam jos uždraustos, ir dėl to, kad kengūras medžioja kiti, nesijaudinama, svarbu nepažeisti tabu, draudimo, kuris surištas su totemu). Totemas yra grupę vienijantis simbolis, ir čia jis socialinis veiksnys, religine prasme – jo atžvilgiu jaučiama baimė, pagarba, kraupus atstumas, jo nevalia paliesti,  bet drauge totemas ir padeda, gelbsti, saugo; vien jo ženklas turi apsauginę funkciją ir čia totemizmas susipina su magija, kurioje jis išties dažnai naudojamas.

Kai kurie gyvūnai kadaise turėję totemo funkcijas, jas išlaiko iki vėlyvų laikų, ir stipri inercija gali arba totemą paversti kone šventu gyvūnu, kaip kad Indijoje karvė, arba atvirkščiai, totemo funkcijos apvirtę aukštyn kojom ir iš toteminio sakralizuoto ir atitinkamai tabuizuoto gyvūno verčiamas neigiamu iš esmės; kiaulė ar grečiau šernas toteminiu gyvūnu būdavo tose kultūrose, kurių religijos dabar draudžia valgyti kiaulieną. Žinoma, šiandien tai teisinama ne tik tradicija, kurios negalima pajudinti iš pagarbos savo protėviams bei kultūriniam religiniam identitetui, bet ir racionaliomis priežastimis. Islamas ir judaizmas draudžia valgyti kiaulieną ir racionalus pagrindas čia šiandien įžiūrimas – karštame klimate, toje karščio juostoje, kurioje nusidriekusi islamo civilizacija, kiaulienos produktai genda labai greitai, sunkiai pasiduoda konservavimui, o ligos, kurios sukelia būtent kiauliena yra pavojingos, taigi kiaulienos vartojimas karštame klimate išties gali kelti genčiai tam tikrų pavojų. Karvės Indijoje laikomos šventomis, jų maistui vartoti negalima net baisiausio badmečio metu, nors Indijoje jų tegu ir liesų pakankamai daug ir nuo bado mirties jos išsaugotų milijonus. Tačiau anglų kolonizatorių racionalūs argumentai priversti indus valgyti jautieną nepajėgė, kaip jie neveikia ir nepriklausomoje Indijoje; bet patys indai ir antropologai pastebi, jog šiame draudime yra racionalus grūdas. Badmečio metu, išpjovus Indijos karves, jų populiacija atsistatytų labai sunkiai, o dabar karvės, kurių pienas vartojamas maistui, kaip ir sviestas, kuris yra beje ir maisto ir aukojimų objektas, - duoda užtikrintą baltymų dalį indų racione; išpjauti gyvuliai pagelbėtų kelis mėnesius, o po to užtruktų tradicinis pieno produktų vartojimas. Lietuvoje, tarkime, arklienos valgymas neįmanomas, kaip visoje Europoje šunienos – o pastarasis Azijoje ir Afrikoje natūralus. Pagal išlikusius draudimus galima apytiksliai atspėti, kokie žvėrys buvo pagrindinių baltų protėvių genčių totemai, - svarbiausia, be abejo, žirgas, šuo (eventualiai ir vilkas), varlė/rupūžė, gyvatė/žaltys. Šie gyvūnai maistui nevartojami ir šiandien, vien mintis apie galimybę valgyti tarkime arklieną kelia socialinį ir estetinį atstūmimą, nors Italijoje ar Prancūzijoje, Rusijos rytinėje dalyje arkliena maistui naudojama. Atrodo, turėjome ir karvių tabuizavimo laikmetį – dar šiandien sakome, kad valgome jautieną, „karvienos“ nėra. Tokiu būdu, pakeičiant žodžius, ir įveikiami tabu, ir mūsų kalboje išlikęs būtent tokios tabuizacijos pasekmuo. Kalba rodo, kad lietuvių protėviai dar labai neseniai desakralizavo karvę. Vien kalbinis pakeitimas liudija, kad labai nesenas įvykis, istoriškai gal net ne senesnis kaip koks tūkstantmetis. Mūsų kalboje slypintis karvės vardo tabuizavimas „mes valgome jautieną“ yra pasakyti natūralu, „mes valgome karvieną“ kažkaip neetiška ir neestetiška, dar iki šiandien šiuos žodžius tariant ant liežuvio jaučiasi skirtumas.       

Artėdami prie mūsų dienų, galime pastebėti, jog toteminiai gyvūnai ir augalai, atrodytų, savo socialinės, vienijančios funkcijos nepraradę. Prisiminkime nacionalinius paukščius, herbus ir vėliavas, ir pastarųjų atžvilgiu dažnai nustatytas tabuizuojančias normas – totemas yra sakralus ir naudojamas, paviešinamas švenčių dienomis, už jo pažeidimą, drėskimą, niekinimą baudžiama, nes tai yra tabu pažeidimas. Taip yra šiandien, taip buvo ir kadaise, kai riteriai ant savo skydų vaizdavo savo herbus, tačiau po tuo pačiu hercogo ar kunigaikščio ženklu kovojo ir kiti žmonės, susiję su riteriu giminystės ryšiais, finansiniais ar bičiulystės įsipareigojimais, jei tai buvo lygios padėties asmenys, ar vasalai, jei tai buvo feodalinėje hierarchijoje žemesni asmenys. Bet giminystės ryšiai jų nesiejo, juos jungė herbas ar (ir) vėliava, kuri, pasak Algirdo Juliaus Greimo, lietuvių kariaunoje reiškė „vėlių visumą“, tai yra, protėvius, pagelbstinčius kare. Norėdami čia galime įžiūrėti ir toteminį atvaizdą, kaip ir armijų simboliuose, vėliavose, ne tik riterių, bet ir cechų heraldikoje. Joje kartojasi žvėrių, paukščių, augalų motyvai – iš esmės feodalinė Europa šiuo požiūriu būtų toteminis kontinentas, kur ne giminystės, o bendro totemo jungiami klanai sudarinėdavo sąjungas, kariaudavo, puldavo ir gindavosi.

Šiuolaikinėje epochoje Olimpinės žaidynės turi savo totemus – konkrečius žvėrelius, totemai būtų ir firmų ženklai, kurie pačiose firmose adoruojami su tikra sakraline pagarba. Totemą priėmęs asmuo įsipareigoja naujai bendrijai, firmai tarkime, ir jo interesai ima reikšti firmos interesus, lygiai kaip totemus turi ir partijos (dramblys, asilas, kregždutės). Partijos narys įsipareigoja atstovauti ir reikštis kaip partinio klano dalis; simbolis tą pabrėžia, ypač nešiojamas ant švarko atlapo ar ant dokumentų segtuvo – simbolis pabrėžia priklausymą klanui, ir netgi mokslinės ar politinės konferencijos, susirenkančios kelioms dienoms susikuria savo simbolį, ženklą, kuris irgi turi totemo socialinį atspalvį – iš margos minios keliom dienom suburia klaną. Savo ženklus ir simboliką turi ir kariuomenė, ir policija, ir žinoma sporto klubai, - tuos ženklus galima suprasti kaip toteminius. Sporto aistruoliai, besivienijantys apie klubo vėliavą, simboliką, patys naudojantys ją savo aprangoje, cituojantys jos spalvas elgiasi kaip klasikinio Australijos toteminio klano atstovai. Čia kaip tik gerai matyti klano vienijanti jėga, pasireiškianti per toteminį simbolį ir totemines spalvas, - klanas kaip tik apjungia ne gimines, žmones kurių kasdienio gyvenimo interesai labai skirtingi, tiek  turtiniai tiek ideologiniai, tiek religiniai, - tačiau klanas iš jų cementuoja šeimą kurios interesai dar ir šiandien gali būti svarbesni nei tikrosios šeimos.  Religijotyriniu požiūriu per pasaulio futbolo čempionatą nacionalinių vėliavų-totemų spalvomis išsidažiusios minios aistruolių spalvine gama greičiau primena irokėzų genčių pasaulinį suvažiavimą. Bet totemo vienijanti funkcija veikia.     

Ir partijos, ir galingosios firmos, ir politiškai angažuotų dienraščių redakcijos suburia klanus, kur iš esmės asmens interesai aukojami firmai ir partijai (viršvalandžiai, atsidavimas, nuosavų minčių eigos keitimas pageidaujama linkme), ne be reikalo ir partijos ir firmos tarsi simboliškai atima iš savo nario ar tarnautojo jo tėvus; kaipo pirmtako atvaizdas adoruojamas toteminis firmos įkūrėjo portretas (protėvis pirmtakas, protėvis kūrėjas), firma tampa antropomorfizuota motina, motina maitintoja, globėja ir saugotoja, firmos šefų dinastija – tėvais, taip totemai klano nariams uždengia jo paties šeimyninius ryšius bei įsipareigojimus, tiesa, kai kuriose firmose į klaną netiesiogiai įtraukiami ir šeimos nariai, vaikai, sutuoktiniai, bet jau suprantama antriniu lygmeniu. „Partinės šventės‘, „firmos gimimo dienos“ šventės perima ir žmogaus kalendorių, modeliuoja jo šventines dienas. Šitaip formuojami modernūs toteminiai klanai, tarsi uždengti nuo likusios visuomenės dalies, ir juose vyrauja atsidavimo, klano solidarumo, lojalumo, teisingumo ideologija, ir – karo (ekonominio, intelektualinio, ginkluoto) parengties būklė. Šitame klane vyraujančios vertybės gali skirtis nuo pačios visuomenės deklaruojamų, tuo metu tokių toteminių klanų modernioje visuomenėje apstu. Tai rodo, kaip stipriai archaiškos religinės simbolinės jungtys tebeveikia nūdieną, ir kažkuria prasme pačių archaiškiausių religinių reiškinių studijos visiškai nėra atsietos nuo dabarties. Mes juk gal ne tokie patys, bet tie patys.

Totemizmas atsirado medžiotojų ir rankiotojų gentyse ir gal buvo neišvengiama žmogaus vaizduotės reakcija į supančius reiškinius, kurių vieni jam visada atrodydavo pranašesni už kitus. Tą matome gyvūnų pasakose, kuriose Ir Europoje, ir Afrikoje, ne visada nugalėtoju tampa stipriausias ar drąsiausias žvėris, o laimi laiku panaudota klasta, anais laikais išminties rūšis, iki šių laikų – bet kokios karinės ar politinės strategijos pagrindas. Tačiau klasta kaip tokia tikriausiai pirma užgimė medžioklėje ir žmonių tarpusavio santykiuose, kai jėga pasiekti norimo rezultato būdavo neįmanoma. Gyvūnų pasakos rodo, kad žmonės savo charakterio ypatybes perkeldavo gyvūnams ir tarsi „tyrinėdavo“ jas gyvūnų santykių pasakiškame poligone. Zuikis galėdavo laimėti prieš lapę, lapė – prieš vilką; daugelis žvėrių susivieniję galėjo nugalėti liūtą. Gyvūnų pasakose rutuliojami patys įvairiausi siužetai, bet jose intelektas, drąsa, miklumas, sumanumas nugali grubią bet pranokstančią fizinę jėgą, - iš esmės taip elgėsi ir žmonės gamtoje – kaip pasakų zuikiai ar lapės, hienos ar šakalai – protu nurungdami jėgą. Mylimiausi pasakų personažai iki šiol tarkime kiškis, bijantis drebančio lapo bet galintis gudrumu nugalėti stipresnius žvėris peraugo į animacinių filmų herojus; su jais mielai tapatinasi vaikai, tačiau be didesnių abejonių į tokius pasakų vaizdinius, kaip kad kiškis – liūto nugalėtojas žmonės anksčiau projektuodavo patys save. Būtent dėl to ir atsirado ištisų tautų mylimi kiškiai, gaidžiai, žinoma ir liūtai.  

Žinoma, totemizmas modifikuojasi, ir kai kurie politiniai ar ideologiniai veiksmai turi totemines paraleles. Tarkime, V. Šustausko surengtas Kauno totemo valgymas. Kaip minėta, tai toteminė klaida, toteminė kiaulystė. Suvalgyti toteminį protėvį, - čia išties reikia Freudo, jis čia už kadro tribna rankas. Tabuizuoto, uždrausto totemo valgymas reiškia santykio su juo paneigimą. Ką beje V. Šustauskas ir padarė, kepdamas jautį. O tai tik patvirtino ir atskleidė jo tikrą požiūrį į Kauną.

Toteminiai klanai nėra kadais subyrėję. Jie veikia ir šiandien. Archetipai, socialinis paveldėjimas, smulkmenos, bet netgi ant vyriškų bei moteriškų apartamentų durų vaizduojami saulė ir menulis yra lyčių totemai kaip ir viršun ar apčion nukreipti trikampiai. Čia perferiniai vaizdiniai, bet tokie patys trikampiai buvo paišomi ir ant vyriškų ir moteriškų vigvamų. Mes, užsibūrę demokratijos, renkamos valdžios, trijų plius ketvirta valdžios formulėmis visiškai nepastebime, kad realiame gyvenime daug daugiau gali reikšti net ne partijos, o klanai, toteminiai klanai, einantys skersai išilgai per ideologijas ir interesus.

Žinoma, nėra klevo lapo ar bebro totemo, bet toteminiai klanai egzistuoja kaip sporto grupės, nusikalstamos grupuotės, moksliniai klanai, meno klanai, politiniai, ir pan. Tai dažniausiai nėra organizuotos juridine prasme grupės. Jų dalyviai gali net nesuvokti dalyvavimo toteminiame klane. Tai yra, nereflektuoti...tačiau veikti pagal klano diktuojama taisykles ir pagal jo interesus.

Savų totemų įvedimas, Sabonis, Hanibalas Lekteris, Ilgauskas, Zubrus, Kasparaitis, aštriadančiai lietuviai su lazdomis... kodėl gi ne? Supraskime, bet koks logotipas jau turtas. Jis gali būti paverstas totemu ir atpažinmo, taigi ir reklamos ženklu. Jei mes gauname (JAV) agresyvios publikos totemus, džiaukimės, tai moderniajame pasaulyje pliusas. Su mumis skaitysis vien dėl tokio aštriadančio totemo. Kitas klausimas, kad šie totemai papildytini kultūriniais ir kultūringais totemais. Viena gentis gali turėti kelis totemus, atspindinčius kelis klanus. Mes painiojame prekės ženklą su totemu. Keli prieštaringi totemai papildo vienas kitą. Kultūringi ir aštriadančiai – taip, su tokiais norėtųsi draugauti. Ar bent jau nebūti tokių priešais.

Skaitymas kitoks, skverbimasis. Tai nėra nieko sudėtingo, o rezultatai gali būti puikūs.

Šitie klanai yra universalūs, mes turėtume juos megzti. Struktūras, agregorus, į Rytus ir į Vakarus nuo mūsų. Kurti klanus, tačiau valdomu principu, tai būtų ne lietuviškos agentūros, o klanų formavimas. Žmonės keliose vyriausybėse, kelių religijų atstovai, keli verslininkai, keli pulkininkai, keliolika studentų, mokslininkų, rašytojų, žurnalistų. Toks klanas galėtų būti užfiksuojamas, padaromas, ir per jį planingai veikiama. Norimiems tikslams pasiekti, regionai, kuriuos tokie klanai įtakotų ar darytų įtaką vienam kuriam procesui, gali būti tiek provincija, miestelis, tiek kelių valstybių grupė. Kad tokios neformalios gal tarpusavyje ir nepažįstamos struktūros egzistuoja, yra akivaizdu. Reikalingas tik asmuo, galintis paspausti mygtuką.

Tad supraskime, praėjo laikai, kai lėmė tankai, valdyti galima kitais būdais. Imperijos dalies valdymą galima perimti šitokiu keliu. Kam tai? Visa tai – prevencijai, saugumui, įtakoms.

Socialiniai modeliavimai, kadangi esame silpni, turime žaisti kombinuodami svetimus interesus sau naudinga linkme ir tapti pripažintais tarpininkais. O tam reikalingi skirtingi logotipai.

Totemizamas – tai banalus parodymas, kaip galima žiūrėti į visuomenę ir veiklą joje. Mes turime šiuos dalukus naudoti – juk yra daug sudėtingesnių visuomenės teorijų. Pagal jas – irgi galime veikti. Kits kitam netrukdo.

4. Veikimo kryptys

I .VAKARAI

Jie silpni. Europos Vakarai. Jie silpni kariškai. Jie silpni savo valia. Ne be reikalo jie jau pavadinti „senąja Europa“. Jie stiprūs ekonomika, gyvenimo lygiu, tačiau aukštas gyvenimo lygis jokios sistemos valios ir narsos nestiprina. Mes tebesame susitelkę. Turime galimybę būti susitelkę. Mes patyrę daugiau. Daugiau turime jėgų. Mes mokame kalbas ir privalome jų mokytis kaip galima daugiau. Aštuoniasdešimt procentų baigusių vidurinę lietuvių taikosi į aukštajį mokslą. Aukščiausias nuošimtis Europoje. Tai normalu – mes juos tuoj prašoksime išsilavinimu, ne vien vitaline jėga.

 Mes turime eiti į Europą be kompleksų, ir mintyse turi kirbėti ne nuolankumo ir mažumo kirminas. Esame barbarai prie atvertų Romos vartų, esame kviečiami čia perimti valdžią, nes žibanti išorė slepia vidinę negalią, struktūros eižėjimą. Romos imperijai gyvybės gali įkvėpti tik barbarai. Pagrindinis klausimas, kas jie bus. Ar mes, ar marokiečiai. Mes esame arčiau Europos šaknų, nes mes esame tos šaknys. Drauge mes esame ta šiaurė, iš kurios Europa visada gaudavo jėgų ekspansijai. Ne tik tada, kai anglosaksai kolonizavo Amerikos indėnus ir mes įsiterpėme į Amerikos žemyno kolonizavimą. Ir tada, kai Portugalijos ir Ispanijos flotilės iš pietų suko aplink Afriką ir brovėsi link Indijos, Kinijos, ar suko į Lotynų Ameriką. Mes tuo metu laikėme patį baisiausią Eurazijoje Rytų frontą, drauge su lenkais, vengrais, Balkanų tautomis. Jokia jėga susiskaldžiusioje Europoje nebūtų atlaikiusi nei Rusijos nei turkų osmanų. Priedo, užtikrindami Europai ramų gyvenimą, leidome jiems statydintis laivus iš mūsų girių medžių, dervos, sakų. Nesirūpinti javais, o rūpintis tik auksu – už auksą jie pirkdavo iš mūsų grūdus ir mūsų kontroliuojamose teritorijose išauginta duona maitino Vakarų Europą ir leido jai plėstis, kolonizuoti beginklius kontinentus. Mes buvome užnugaris.

 Mes buvome užnugaris, o po teisybei – pirmoji fronto linija. Jie, plaukiodami jūromis, kliedėjo undinėmis ir jūrų vėpliais; iš muškietų ir armotų pliekė į zulusų ar indėnų kaimelius. Undinė, beje, mūsiškas žodis; kitose europinėse kalbose tai nieko nereiškia.

 Dabar fronto linija sutampa su užnugariu. Dabar mes juos giname, ir turime paimti lygių Europos piliečių teises. Galimybė yra. Vakarai yra mūsų – mūsų įmonių, žmonių, maklerių, verslininkų. Jie atiduoti laisvam naudojimuisi, kaip kitados barbarams buvo atiduota Roma su visom provincijom. Ji kitaip nebegalėjo, ir todėl išliko. Mes savo ruožtu turime jai padėti.

 Europai iš sentimentų galime užtikrinti ramų auksinį rudenį, tačiau jie už tai turi apsimokėti. Jie mokės, jei norės ramybės ir kad iš jų katedrų nesklistų muedzino balsas.

 JAV, su kuriomis Lietuvos santykiai dar neseniai buvo tobuli, pareiškė matančios dvi Europas. Senąją ir Naująją. Neaišku kokia bus JAV politika, kokie karai (aišku tik kad jų bus). Tačiau Senoji Europa į juos veltis nebeturi jėgų. Turi pinigų už tai apsimokėti, ir už saugumą galiausiai jai reikės mokėti tiesiogiai mums – Vidurio Europai ir Balkanams. Čia dabar eina Romos riba – nuo Baltijos iki Juodosios jūros, iki Artimųjų Rytų, Mesopotamijos. Mesopotamija arba Tarpupis buvo tolima Romos provincija, išlaikyta kelis šimtus metų; bet Tigro ir Eufrato slėnis yra dėsningas Romos imperijos intresų išbaigimas. Hindukušo kalnagūbris mūsų neturi dominti, Afganistanas tai buferinė zona ir toks jis buvo per amžius, nereikia klibinti šito geopolitinio akmens. Indija, Kinija – jau savarankiškos civilizacijos, kurios rūpinasi pačios savimi ir mūsų reikalas su jomis palaikyti gerus ir puikius santykius. Tiesa, teks susitaikyti su kinų ekspansija. Ne karine, o tylia. Ką gi. Tai visvien civilizacija. Mes per nuotolį nematome,  bet Kinija labai greitai aplenks JAV.

 Interesų Rusijoje mes neturime. Geopolitinių interesų. Rusija byrės, tai neišvengiama, tačiau byrėjimo kontrolę laikys JAV, Japonija, Kinija. Galimas dalykas, Vakarų Rusija jei tokia bus, ar Šiaurės Vakarų Rusija, po dvidešimties metų bus mūsų sąjungininkė. Bet tik tada, jei jos byrėjimas bus kontroliuojamas. Iš jo mes nieko nenorime. Tik prisidėti prie destrukcijos proceso reguliavimo. Rusijos imperinės užmačios liudija, kad ji silpsta ir nebegali kitaip elgtis. Jai perdaug paviojų, ir kai ji pamatys kovojanti išsyk keliolika karų, bus jau vėlu. Imperijos tik gausina savo priešus. Senojo tipo imperijos. JAV ir Rusija – senojo tipo imperijos, tik labai modernizuotos ir pritaikytos prie naujausių laiko iššūkių ir pokyčių. Bet imperijos gausina savo priešus, o mūsų Lietuvos ir Europos imperija, kaip ir Europos imperija per kataklizmų amžių turi būti tolerancijos ir ribų imperija. Tai reiškia pajėgumą tarpininkauti, pajėgumą dialogui ir svarbiausia – Europos regalijų perėmimą. Europos regalijos tai nebe Anglijos liūtas ar gališkas gaidys, tai Šiaurės vilkas.

 Tas vilkas sieja Baltiją ir Balkanus, tai žnmonių vilkolakių zona, nuo Herodoto laikų. Tai stipri natūrinė, gamtinė civilizacija, kuri neatkirto žemės nuo savęs. Ji nepadarė Achilo klaidos, neužbetonavo maitinančio Žemės motinos paviršiaus.

 Tolerancija mums įgimta. Mums, lietuviams, kaip ir visada barbarams. Jie įima į save naujas gentis, perima tikėjimus, derina nesutarimus, - ne pasiremdama stipresniojo teise. Barbaras puikiai jaučia ribas, kur jo, kur svetima civilizacija. Jis gali į ją smelktis, bet gali ir sustoti. Jei civilizacija yra tokios pačios prigimties, kaip ir jo. Kinija nors ir tapusi branduolinė, visvien liko stichijų civilizacija, natūrcivilizacija, kaip ir japonai, kaip ir mes.      

 Šitos civilizacijos išgyvens. Mūsų tikslas apsaugoti Europą kaip gražų istorijos išaugintą deimantą, suteikti jai auksinio rudens galimybę. Už tai mes, Europos gyvybingoji, vitališka pusė gauname valdžią, atsakomybę, įgaliojimus.

 Net tokie imperiniai monstrai kaip Vokietija ir Prancūzija nusilpę, jie tenori ramybės. Amerika mato sąjungininkėmis vitališkąją Europą nuo Baltijos iki Balkanų. Mes turime pasinaudoti šiuo šansu, idant sustiprėtume patys. Bendradarbiavimas su vyraujančia ir pirmaujančia galia turi suteikti ir suteiks daug papildomų laimėjimų, aukštesnes technologijas ir mobilumo galimybes. Kita vertus, tai šaukia pavojus. Tačiau joks pavojus nebus didesnis, nei terorizmo, nei radikalaus islamo, - niekas nebus pavojingesnis už mums pažįstamą Rusijos tiesioginę kaimynystę daugiau nei tūkstantį metų. Mes tą atlaikėme, atlaikysime bet ką.

 Aš kalbu apie Vakarų kryptį, bet beveik nepaminiu Vakarų Europos. Dėlto, kad ji užnugaris, nebe frontas, jos savimonė – užnugario savimonė. Mes turime išlikti gyvi, nepersiimti šia užnugario psichologija. Drauge su lenkais, vengrais, čekais, slovakais,  rumunais, bulgarais, serbais, slovėnais, kroatais. Esame jėga, kuri turi galimybę iškilti kaip vyraujanti ir lemianti Europoje ir labai greitu laiku. Tam reikia maksimaliai išnaudoti valią ir mums tiekte tiekiamus materialinius JAV ir Europos finasinius bei technologinius resursus. Tada mes galėtume tapti pakankamai pajėgūs sukurti priešais save dar vieną buferį – iš Ukrainos ir Baltarusijos. Antra vertus, jos jau dabar yra pereinamoji zona ir Rytų Europa jau yra šios valstybės, nebe mes. Mes vidurys, mes – centras.

 Būdami centru, mes privalome akumuliuoti visas centro regalijas. Visų pirma, karinį pasirengimą ir karinę dvasią, nes būtent militarinė pusė Europoje yra silpniausia, jiems trūksta valios. Tai yra, tiesiai ir be užuolankų: Europa duoda mums karines technologijas ir finansus, mes – profesionalus karius ir valią kariauti. Ir Rytų sienų gynybą.

II. RYTAI          

Portugalai, ispanai –  žemdirbiai, žvejai, skurdžiai, prieš save turėję jūrą, kurios niekas netrukdė. Beginklę ir turtingą Afrikos pakrantę. Vergus, auksą, prieskonius – nuo viso to skyrė tik jūros tuštuma, reikėjo tik ją pasiimti. Prieš nosį buvo dvi Amerikos.         

Portugalai ir lietuviai...

Ką turėjo lietuviai? Teutonų ordiną, galingesnį už visas Ispanijos ir Portugalijos ir minimalistines anglų ir prancūzų armijas, kelių šimtų vyrų trupes feodalinio susiskaldymo laikotarpiu. Dabar Portugalija mus lenkia savo imperinio įdirbio dėka, jiems tai Brazilija, savo kultūros pratęsimas, mums – LDK teritorijos. Ir dar toliau.

Mes turėjome sunkesnes sąlygas nei portugalai, o mes nepalyginamai stipresni iki pat šių dienų. Mes galim labai vaisingai pasinaudoti savo taikios kolonizacijos, taidariškos telranciją diegiančios imperijos patirtimi.

Proga odei, arba Bucharos minaretai

Nedidelis malonumas gyventi pervartos laikotarpyje kai ką davė mainais – pajautą, kad gyveni istorinio lūžio epochą. Gal tai dažnos kartos išjutimas, tarkime, istorijos lūžis buvo išgyventas ir praėjusio amžiaus viduryje, kai per kelis metus patirta ir valstybės pabaiga, ir Naujosios Europos išrinktajai nacijai kūrimo ideologija, ir naujos komunistinės visuomenės nesibaigianti statyba; tai amžiaus vidurys, kada buvo kalama į galvas: tai epochinės permainos. Pasirodo, jos epochinės nebuvo. Vienai, Reicho atgimėlio epochai teko 13 metų, kitai, komunistinei daugiau, kiek virš septyniasdešimties. Jos buvo iššauktos, kad pasirodytų kaip pragaro bjaurastys, ir kad jas pakeitusi postindustrinė ar globalioji epocha suspindėtų visu vėlyvojo kapitalizmo grožiu, kaip brangi kekšė aprūpintoje senatvėje su „Martelio“ stiklu delne ir „Cosmopolitan“ rankose, ir tai išties visai kitokia forma.

Tikta – to paties forma, tos pačios kapitalistinės hidros, kuri pagimdė nacionalsocializmą kaip atsaką į nacijų engimą ir XIX a. Britų imperijos pagrįstas teises - didesnės nacijos teises valdyti mažesnes ar menkiau civilizuotas. Nacių Vokietija norėjo to paties, ką turėjo XX a. pirmosios pusės Britanija, metodai, kuriais to siekta buvo kiti. „Baltojo žmogaus pareiga“ kurią apgiedojo R. Kiplingas, niekur nedingo, idėjos neatsisakyta. Patys matome, JAV ir Didžioji Britanija ją vykdo toliau, ir dabar šito vykdymo tąsa ir mums prieinama. Ir mes toliau su visa pažangiąja žmonija kovojame prieš tigrus, gelbstime čiabuvius nuo jų genčių vadų kanibalų. Kas, kad jiems tai natūralu, kaip Užgavėnių blynai. Pagaliau nešame Tiesą ir Šviesą. Labai gerai.

Pirmą sykį gal per labai ilgą laiką mes galingųjų pusėje, galių koncentracijos flange. Tai istorinis šansas, kurį išnaudojome, skamba kaip iš „Žvaigždžių karų“, Jėga su Tavimi. Neironizuoju. Jeigu pasaulis dvipusis, visai neblogai būti tinkamoje pusėje ir atsidurti joje tinkamu metu.

Tikrai turime progą džiaugsmui. Ir atrodo, palengva iš mūsų pasąmonės ima nykti kompleksai, mažiukų kompleksai, mažiukų mąstysena, „maža ir kieta“ – populiarėjantis posakis apie Lietuvą, o tokia jau nebėra maža. Tik reikia toliau taip. Ar maždaug taip.

Tuzinas metų, ir iš apšiurusios princijos pereiname į regiono centro lygmenį. Iš esmės – Vilnius ima atlikinėti fukcijas, kurias atlikdavo prieš pusę tūkstantmečio, - siedamas Bizantiją ir Romą, - laiškais ir ideologiškai, bet tai buvo sąsajos. Realiai pasireiškusios Rytų Europos ir Vakarinės Rusijos geotektoninės plytos montavimu, ir ši plyta niekur nedingusi, mes dar galime ją tęsti kaip įpratę nuo Vytauto laikų – iki šiaurinės islamo zonos, ar kaip visai įmanoma – krikščioniško Kaukazo ir islamiškos Centrinės Azijos; ten Lietuva nėra negirdėtas vardas, kaip ir prieš penkis amžius. Mes turime šansus atgaivinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spinduliavimą; įgulos jau nebereikalingos, laikai nebe tie. Įtaka skaičiuojama ir tokiais neapčiuopiamasi dalykais kaip palankumas, kaip simpatija, kas reiškia – norą išklausyti, ką mes sakome. Tai daug. Tai gali duoti dar daugiau – norą gyventi pagal mūsų pavyzdį. Ukraina jį turi, Gruzija, Azerbaidžanas, irgi. Sprendžiant iš kai kurių judesių, keista, bet ir Centrinė Azija nėra nelinkusi į kai kurius mūsų judesius įsižiūrėti; tai ne taip jau prastai. Žinoma, tai ne mūsų pačių tiesioginė galia, o mūsų pasinaudojimas geoplitinėmis aplinkybėmis, bet ne kas kita buvo ir LDK laikais. Galbūt, tos visos tradicijos nėra jau tokios bevertės ir bežodės, galbūt, LDK plyta tai ne XIII/XV a. suformuotas geotektoninis luitas, o siekianti daug giliau realija, gal tai užkastas kontinentas. Tarkime, kaip Viduržemio jūros baseinas, Artimieji Rytai, Lotynų Amerika...Jeigu taip, tai neįsiręžusios ar net minimalios mūsų pastangos gali duoti gana apčiuopiamus rezultatus. Tai ne mistika, tai archetipais ir viešosios nuomonės stereotipais tam tikroje teritorijoje perduodama pasitikėjimo ir bendravimo tradicija. Bet tai stipriai į šalį nuo temos.

Turime progą džiaugsmui.

Ką tai po teisybei reiškia? Gi tai, kad prieš penkiolika metų buvę pasaulio mastu tuščia vieta, prieš tuziną metų tapome pasaulinės svarbos įvykių epicentru. Mums atrodė, kad tuo savo funkciją ir išsėmėme, deja, jokių dainuojančių revoliucijų nenusimatė, taigi ir poveikio priemonių. Buvome klaidingai nutarę, kad įtaką ir įspūdį pasauliui daryti galime tik surengę visuotinę dainų šventę. O kai  jos baigėsi, tapo liūdna... Bet dabar regime, kad mes neišnykome iš geopolitiškai vedančių galių tarpo. Priešingai, turime progą pasinaudoti susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir kloti pamatą savo geopolitiniam blokui, savo tektoniniam blokui, atkurti LDK. Atkurti erdvę, kur kaip tauta galėtume jaustis namuose, kur mūsų prerogatyva teikti idėjas ir siūlymus. Paradoksaliausia, kad į jas įsiklausoma dėl tam tikrų šioje zonoje mums jaučiamų sentimentų, kuriuos paliko imperinės mūsų ambicijos. Jų atsisakyti nėra ko, tik naudoti išvertus į globalizacinę ( ar antiglobalizacinę, jokio skirtumo, retoriką). Pagarba ir pagalba, bendra istorija, įsitikinimas, kad Lietuva veikia vien tik geriausių norų skatinama ir tikrai neturi noro tapti lydere (dėl savo juokingo mažumo ir menkos ekonomikos bei rinkos) gali padaryti pukią paslaugą. Tai yra, sudaryti sąlygas, leidžiančias išties tapti lydere. Ir niekas nežino, ar artimoje ateityje mums nepraverstų mobilus ir gerai apmokytas profesionalų legionas, ir dirbantis po NATO stogu, bet savas ir galbūt pratęsiantis tą įtaką į Kaukazą ir buvusią sovietinę Vidurinę Aziją. Gruzija, Azerbaidžanas, Uzbekistanas, - dar tebėra teritorijos, kuriose mes galime tartis ir veikti konsensuso principu. Afganistanas jau nieku gyvu nėra ta zona, bet buvusi Sovietija mus vis dar mena geru žodžiu, o palankumas yra toks daiktas, kurio nenusipirksi. Tai įdirbis, kuris gali būti naudojamas, nuo Prahos iki Bucharos. Vaizdžiai tariant. Galima žinoma paprieštarauti, kad mes ten neturime interesų. Interesų galime nesunkiai susikurti. Šiais laikais tai ne problema.

O taip gyventi įdomiau.

Esame ekspansionistai bei imperialistai, bent jau nuo XII/XIII a. sankirtos, ir tą savo bruožą reikia naudoti, jis buvo gniaužiamas mūsų mažumo ir kitų galių, dabar sakyčiau kad imperijos (vadinkime ją tautų ir religijų dialogo kontinentu) poreikis yra tautai receptas nuo negalių. Iš tiesų, kažkoks Vilniaus-Samarkando paktas – nuo Baltijos iki Juodosios jūros, iki Kaukazo ir Centrinės Azijos – paktas apie taikų šiose teitorijose gyvenančių tautų ir religijų sambūvį nėra mažiau tikėtinas nei „Vilniaus dešimtuko“ suformavimas, dabar jau atrodytų senokai įvykęs yra kone natūralus ir įprastas faktas. Dabar nesvarbu nesustoti o Vilniaus procesą tęsti į Rytus. Žinoma, tai būtų tuo pačiu ir Vakarų ideologijos bei ES interesų kontrabanda, bet nemaskuojamas daiktas nėra kontrabandinis. Dar vienas dalykas – šitaip galėtume tvarkyti ir zoną aplinkui save, vykdyti taikos ir sambūvio prevenciją. Žinoma, galima pasakyti, kad tai Maskvos įtakos zona. Na žinoma. Ber ir JAV. O šios didvalstybės mūsų sąjungininkės, kaip neseniai pasirodė, tad tokie procesai turėtų būti skatinami. Kodėl?

Politika, ekonomika, religija – susiję komponentai. Visuomenė stratifikuota, ir visų valstybių visuomenės stratifikuotos. Jeigu norėtume nubrėžti kokią (Helsinkio?)-Vilniaus-Tbilisio-Bucharos ašį, tai nereikštų, kad kišamės į ne savo reikalus. Mums tikrai nerūpėtų dalykai, kuri ne mūsų jėgoms. Kontroliuoti naftos verslovių nesiruošiame. Tačiau santarvės ir taikos prevencija įmanoma. Po šia vėliava gali įnešti ir parsinešti labai daug ką. Yra dujotiekiai, kurių kontrolė mūsų nedomina ar islamistai ar teroristai ar didžioji politika, kuri eina per savo kanalus. Bet tei nereiškia, kad nėra kitų kanalų – idėjinė kaita, diskusinė, tarpcivilizacinė apykaita vykstanti kultūros ir ideologijos srityje.

Jėzuitai kontrreformacijos metu brėždami Vilniaus jėzuitų universiteto įtakos žemėlapius juos tiesė į Šiaurę, link protestantiškos Skandinavijos, suprantama, į pačią LDK ir Maskoviją, bet pagrindinė rytų strateginė kryptis buvo pasukta link Aukso Ordos likučių ir Centrinės Azijos. Praktiškai iš Vilniaus sklindanti katalikybės linija turėjo iš šiaurės pasitikti jėzuitų misijų sėkmingą plėtrą iš pietų, per Indiją. Tie vyrukai, turiu omenyje jėzuitus, jokioje srityje nebuvo žiopliai ar svojokliai. Tie vyrai prieš darydami skaičiavo, apskaičiavę darė.  

Šiuo atveju jie įvertino Vilniaus geopolitinius privalumus. Ir matė tam tikrą Vilniuje besikryžiuojančių galių palaikomą geotektoninę plytą.

Ir dar vienas pagrindinis dalykas, kurį palikau pabaigai. Tikrai galima pasakyti, jog kartais čia neapskaičiuota, pilna pasipūtimo ar kompleksų. Žinoma, bet supraskime – estus jau patvarkėme, lyderiai Baltijos šalyse mes, Džordžas Bušas ne į Taliną atvyko. ES ir NATO yra tokios gniudančios jėgos, kad jose su tyliais ir ramiais niekas nesiskaitys. Reikia eiti. Juolab atrodo, kad santarvė Kaukaze (ne Šiaurės) ir Centrinėje Azijoje yra ir JAV ir Rusijos interesas. Tad mes galėtume naudotis proga – mūsų, kaip „mažųjų“ pareiga gerai jausti konjunktūra ir daryti ėjimus prieš jų poreikio oficialius deklaravimus. Paprasčiausiai – mes turime siekti didvalstybės statuso. Panašu į Kalėdinę pasaką, bet taip reikia daryti, tai mūsų išlikimo laidas. Čia kaip žengiant lynu, kryptis tik viena – į priekį. Ir Rytai yra laisva įtakos zona.

Įgiję svarbą tuose procesuose, įgysime išskirtinę padėtį ir Vakarų akyse. Ir tada jau nebe paskui didelių bizonų uodegas galėsime vaikščioti, o globalizacija kartais teikia neįtikėtinus, trumpus šansus; šiuo atveju tai sąlyginės Kaukazo ir Centrinės Azijos vesternizacijos šansas – šis procesas bręsta, ir mes turime jį ne tik pirmi įvardyti, bet ir perimti taikos ir svarbiausia prevencijos iniciatyvą. Įdomu, kad veikdami savo vardu ten galime nuveikti ne mažiau nei Rusija ar JAV. Nes su mumis bus skaitomasi visai kitaip – bent jau žinant, kad mūsų ketinimai tiesioginės grėsmės nekelia. Tad daug vietos laisvai ir gerai valiai.

Veikla mums reikalinga, kad eitume, sustoję akimirksniu būsime užmiršti ir nebereikalingi ir visai tarp kitko, niekam nė nepastebėjus, sutrypti. O autoritariniai Centrinės Azijos režimai savo kontaktus su Lietuva galės pristatyti visai kitaip nei su didžiosiomis valstybėmis, kurių tęsti, niekas, suprantama, jiems netrukdys. Yra kelių lygių politika. Ir vienas lygis gali būti mūsų perimtas – bet kokia kryptimi, bet dabar tai, vaizdžiai tariant, Samarkandas.

Tiesa, aš nesakau nieko naujo – apie tai esu įsitikinęs jau šnekama. Tik noriu priminti, kad tokios iniciatyvos būtų pakankamai palankiai sutiktos Lietuvos viduje. Žinia, kiek pastangų pristatyti jas reikia, bet mums labai imponuoja centras.

Matyt, ir tai ne koks kliedesys, Lietuvai visada reikėtų būti kokio nors geopolitinio proceso centre ar iniciatorių grupėje. Kam to reikia? Visų pirma vidaus stabilumui. Įdomi užsienio politika būtų bet kokios vyriausybės koziris, mes juk poetų tauta.. Ir vyriausybė ir ideologinės kryptys čia galėtų pasiūlyti tautai rašyti savo taip ir neužrašytą lietuvišką epą; rašyti XXI amžiaus rašmenimis. Jis jau pradėtas, sustoti reiškia pasimirti. Tokia jau ta globalizacija. Išlieka tie, kurie juda ir mąsto globaliomis kategorijomis. O poeto vartojamos kategorijos, sąvokos ir metaforos– globalios. Tad poetų tauta gali labai nesunkiai susivokti globalizacijoje ir bent jau rasti vietą ir vietas, kur jos odės bus išklausomos.

Pastabos pabaigai

Vyčio ir Rūpintojėlio sintezė galima tik Europoje. Veikti ir jungti prieštaras. Plėsti toleranciją, bet ir jėgą. Mūsų imperija reikalinga Europai, manau, reikalinga ir JAV – abi galybės netruks tai suvokti ir galų gale visi jų veiksmai rodo, kad jos suvokia. Gal ne mastą, kuriam mes pasiryžę.

Kam ta sava imperija reikalinga mums? Tai tam atvejui, jei subyrės JAV ir Rusija. Europa tada tada liks jėgų lauku, viena iš tų jėgų, kontroliuojančių Europą privalome būti mes.

Agresijoje, ir aš nebijau to žodžio, nes ir jie jį įvardija – konkurencija, varžytinės.

Tada ir jei mes apsispręsime jau rytoj Europą iš Rytų dengs skydas. Nesvarbu, koks – tačiau jame bus taikus mūsų įdirbis. Ir būtent šis taikus įdirbis dengs Europos rytinį ir pietryčių flangą – gal net per visą XXI a. Taikus, jei reikia karinis, bet mūsų tikslas – prevencinė taika, o ne prevencinios karas.

Ukraina, Baltarusija per mus turi būti kultūriškai ir politiškai - betarpiškai - integruotos į Vidurio Europą; tai LDK erdvė; lygiai taip pat traktuotinos Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija. Tolimesnis žiedas – Vidurinė Azija, iki pat Kinijos, atkreipti būtent Kinijos dėmesį į mūsų centriškumą ir pravartumą. Kinijos interesai turi būti paisomi.

Japonija – entuziastingai, bet čia reikia ištisos strategijos ir taktikos. Atstumai, jūros – visa tai tiesa. Tačiau mes su japonai turime atrasti bendrybių. Japonai originalūs, bet iš dalies vieniši, mes galime parodyti ne tik Čiurlionį, kurime  jie kažinkaip kažinkaip atpažįsta savus dalykus (ir tai yra tam tikras mūsų bendrumo ženklas). Bet atrodo, kad mūsų bendrumai neišsemti, kai kurie ypatumai tarkime mūsų senųjų etninių religijų rodytų, kad šintoizmas ir lietuvių tradicija, senoji pagonybė turi aibę bendrų bruožų. 

10 Vilniaus šalių – politinė integracija ir bendras pasisakymas, ir tai jau pasiekta.

Beveik neminėjau Lenkijos, nes tai tokia artima valstybė, kad mūsų interesai nesiskiria. Sakydamas „Lietuva“, „LDK“ omenyje visą laiką turtėjau ir eventualų lenkų dalyvavimą; jie interesų Rytų Europoje irgi turi apsčiai. Kaip ir ryšių bei įtakų svertų. Iš esmės turime – lenkams sutikus – veikti jungtyje ar pasidalindami dalį namų darbų.

Dėl viso šito realumo. Jeigu į tokios geopolitikos tiesioginį įgyvendinimą  įtrauksime kelis šimtus žmonių, to pakaks. Derybas su NATO ir ES tarkime vedė ir tvarkė ištisos ministerijos, bet galutiniai skaičiavimai ir tiesioginiai derėjimai visvien gulė ant kelių ar keliolikos žmonių pečių. Šita siūloma geopolitika yra gana pigi. Kartoju, rinkimams Lietuvoje išleidžiama daugiau, nei mums prireiktų tokiso politikos vykdymui tris keturis metus. Konferencijos, stažuotės, kelionių bilietai, šiek tiek pinigų smulkiems bakšišams. Juk rizikuoti nerizikuojame niekuo, o perpus įgyvendinta panaši geopolitinė programa mus paverstų supervalstybe. Įtakomis, greitu laiku ir finansiškai ir militariškai. 

Savaime suprantama, tai net ne programa, o jos apmatai. Tai pasvarstymai, kurių tikslas parodyti, kad mes esame labai netoli to, apie ką svajojome nuolat. Nuo supervalstybės statuso.