Po metų: karo Ukrainoje pamokos Lietuvai

Karo Ukrainoje pamokas galima studijuoti ilgai, tačiau yra rizika, jog šias pamokas išmoksime netinkamai, o kitas karas mus užklups su jau pasenusia patirtimi. Lietuvos atveju rizika netinkamai įvertinti Rusijos ir Ukrainos karybos patirtis yra dar didesnė, nes skiriasi valstybės dydis, gyventojų skaičius, geografinės sąlygos, operacinis teritorijos gylis ir kiti veiksniai, dėl kurių karas Lietuvos teritorijoje būtų visai kitoks. Vien jau NATO kolektyvinės gynybos principas gali keisti karo pobūdį iš esmės.

Ką galime įvertinti jau dabar, jei siekiame pasirengti (ar užkirsti kelią) galimai Rusijos karinei agresijai prieš Lietuvą?

1. Rusijos agresijos prieš Lietuvą tikslas ir priemonės

Ekspertų tarpe dominuoja pozicijos, jog karą Ukrainoje paskatino vis dar gajūs ekspansiniai, revizionistiniai Rusijos siekiai atkurti imperiją. Vadovaujantis tokiais siekiais, potencialų kartą ir šiandien matome kaip tikėtiną plataus masto puolimą, siekiant karine jėga užimti ir aneksuoti valstybę, panaikinant patį valstybingumą. Prieš metus praėjus karinę plataus masto invaziją Ukrainoje buvo siekiame per trumpą laiką nuversti demokratiškai išrinktą valdžią, paversti šalį Rusijos marionete, kurios valdymas būtų paremtas Rusijos kariuomenės ir represinių institucijų jėga.

Iš esmės toks pat tikslas gali būti išsikeltas ir galimos agresijos atveju prieš Lietuvą. Tačiau skirtingai nei Ukrainoje, Rusija būtų priversta susidurti su visa NATO kolektyvinės gynybos sistema. Tad šiuo atveju karo tikslas prieš Lietuvą (ar Baltijos šalis) gali turėti papildomą geopolitinį dėmenį – įrodyti, jog NATO kolektyvinės gynybos sistema neveikia ar negali efektyviai apginti savo narių, todėl visa NATO egzistencija yra beprasmė. Panašiai kaip klaidingai Kremlius tikėjosi, jog Ukrainos visuomenė negins savo valstybės, nes nepasitiki politine valdžia, taip agresija prieš Lietuvą gali būti paremta klaidingu įsitikinimu, jog NATO politiškai yra susiskaldžiusi organizacija ir nebus efektyviai laikomasi 5-ojo sutarties straipsnio.

2. Pasirengimo karui etapas

Rusija karinės agresijos atveju taiko priemones, kurias pas mus įprasta vadinti hibridinėmis. Vykdomas informacinis karas ir kibernetinės atakos, siekiama sukelti visuomenės nerimą, nepasitikėjimą politine valdžia ir valstybe, priversti abejoti galimybe apsiginti ir sulaukti pagalbos. Pačios Rusijos visuomenė „įkaitinama“, o priešininkas demonizuojamas, sukuriama palanki karui atmosfera. Siekiama sukurti pretekstą agresijai, kaip būtiną atsaką į neva itin pavojingus kitos valstybės veiksmus.

Ukrainos atveju šis pasirengimo karui etapas nebuvo išskirtinis, tokie priešiški veiksmai buvo vykdomi nuo pat 2014 metų. Nepaisant to, karo veiksmų „legitimizacija“ buvo silpna, pasitelkus kovos su nacizmu antrajame pasauliniame kare naratyvus, neįvykdytos net tariamai agresyvių Ukrainos veikų inscenizacijos. Užsitęsus karo veiksmams, Kremlius nuolat keičia argumentus, kuriais galėtų mėginti pateisinti savo agresiją.

Lietuvos atveju padėties „įkaitinimo“ etapas turėtų būti trumpesnis ir ryškesnis, nes ir šiuo metu Rusijos visuomenei teigiama, jog Rusija kovoja prieš visą NATO bloką. Būtina įvertinti galimybę, jog naujos agresijos etapas gali prasidėti net ir nesukūrus jokio argumentuoto casus belli.

3. Agresijos maskavimas

Ukrainos patirtis patvirtina, kad NATO žvalgybinės galimybės leidžia tiksliai nustatyti pasiruošimo puolimui faktą, įvertinti sutelktas pajėgas ir pakankamai tiksliai prognozuoti puolimo laiką ir kryptis. Be to, NATO, visų pirma JAV, žvalgybinės galimybės leido labai anksti gauti patikimos informacijos apie priimtą politinį sprendimą pradėti karą prieš Ukrainą. Tokį informacinį pranašumą būtina išlaikyti tiek stiprinant Lietuvos žvalgybinius pajėgumus, tiek išlaikant NATO dėmesį ir pajėgas regione.

Pajėgų telkimas šalia Ukrainos sienų buvo maskuojamas pranešimais apie neva vykstančias pratybas, o  prieš pat įsiveržimą – ir pranešimais apie dalinių grįžimą į nuolatinės dislokacijos vietas.

Lietuvos atveju, į didesnes Rusijos pratybas, kuriomis galėtų būti maskuojamas pajėgų telkimas, turėtų būti reaguojama pakeliant kovinę parengtį ir nedelsiant perkeliant papildomus NATO pajėgumus. Standartinės procedūros leidžia laiku ir adekvačiai reaguoti į stebimą didėjančią grėsmę. Atsižvelgiant į Rusijos pajėgų įgytą patirtį, vertėtų peržiūrėti NATO reakcijos greitį, sutarti dėl aiškių principų, kaip padidinama karinė parengtis ir kokių Lietuvai reikia papildomų sąjungininkų pajėgumų, nuolat budinčių Lietuvoje. Ypatingo dėmesio reikalauja išankstinis pasirengimas sukaupti ir decentralizuotai saugoti didelius kiekius šaudmenų, artilerijos sviedinių ir kitos amunicijos: Ukrainos patirtis rodo, kad net ir dideli amunicijos atsargų kiekiai visada bus per mažai.

4. Pirmieji veiksmai: desanto ir specialiosios operacijos

Jau pačioje karo Ukrainoje pradžioje Rusija surengė oro desanto operacijas, bandydama užimti kritinius objektus ir išlaikyti juos iki sausumos pajėgų atėjimo (Hostomelio oro uosto ir Kachovkos dambos užėmimo operacijos). Rusijos oro desanto pajėgoms nurodytus objektus užimti pavyko, tačiau be palaikymo Ukrainos pajėgos kai kuriuos objektus sugebėjo atsikovoti (Hostomelio oro uostas).

Lietuvoje tokiais objektais gali tapti civiliniai oro uostai, taip pat nedideli civilių naudojami lauko aerodromai, svarbūs sausumos kelių susikirtimai, tiltai ir viadukai. Juos visus apsaugoti ir apginti nuo oro desanto būtų neįmanoma. Todėl šiuos svarbius infrastruktūros objektus reikės greitai atsiimti, priešininkui neleidžiant priimti naujų oro desanto pajėgų ir įsitvirtinti. Tam reikalingos iš anksto numatytos pajėgos, kurias reikėtų dislokuoti netoli kritinių objektų. Ukrainos patirtis leidžia teigti, kad sustiprinti desanto pajėgas labiausiai trukdo artilerijos, oro gynybos ir kitų priemonių ugnis, neleidžianti saugiai nutūpti sraigtasparniams ir lėktuvams. Nuslopinti artileriją desanto pajėgos be papildomos paramos neturi galimybių. Atitinkamai, Lietuvos pasirengimas stiprinti savo turimas artilerijos pajėgas ir mobilias oro gynybos priemones turėtų būti vieni iš svarbiausių kariuomenės aprūpinimo prioritetų.

5. Karo veiksmai urbanizuotose vietovėse

Dėl intensyvaus ugnies priemonių naudojimo Ukrainoje abi pusės buvo priverstos retinti kovines rikiuotes mūšio lauke, ieškoti priedangos. Lengviausia priedangą surasti urbanizuotose vietovėse, todėl sunkiausi mūšiai vyksta būtent dėl jų. Rusijos karinės pajėgos naudoja visą įmanomą ugnies galią, nekreipdama dėmesio į civilių aukas ir sugriovimus, ištisas gyvenvietes ir miestus paversdama tik griuvėsiais.

Karo veiksmų gyvenamosiose vietovėse nepavyktų išvengti ir Lietuvoje. Tačiau visada reikėtų siekti primesti priešui mūšį ne gyvenamuosiuose, o pramoniniuose rajonuose, priemiesčiuose, prie gamyklų, fermų, dirbtuvių, tiltų, viadukų ir kitose judėjimą apribojančiose urbanizuotose vietovėse, kur civilių skaičius labai ribotas.

Priešo mobilumas Ukrainoje plačiai ribojamas minavimu. Tai itin imlus laikui ir resursams darbas, o užminuotos vietovės turi būti pridengtos ugnimi ir kitomis inžinierinėmis kliūtimis, trukdančiomis išminavimą ir apėjimą. Vis dėlto masinis minavimas kelia pavojų civiliams tiek karinių veiksmų metu, tiek ir po karo. Tačiau yra priemonių, kurios leidžia minuoti išmaniai, su mažesnėmis sąnaudomis ir ženkliai sumažinant pavojų civiliams. NATO valstybių kariuomenėse naudojamos pažangesnės minavimo priemonės, į kurias turėtų orientuotis ir Lietuvos ginkluotosios pajėgos.

Išretėjusios rikiuotės reikalauja didesnio mobilumo, apsaugos ir ugnies galios. Ukrainoje ženkliai didėjo šarvuotų kovos ir transporto priemonių poreikis: gintis ir pulti turint sunkią šarvuotą techniką yra lengviau ir efektyviau, net ir logistinis aprūpinimas priešakinėje linijoje be šarvuotų priemonių sunkiai įmanomas.

Lietuvos ginkluotosios pajėgos pasirinko teisingą vystymosi kelią: šalia stipriai šarvuotų ir ginkluotų kovos mašinų, įsigyjami modernūs šarvuoti visureigiai JLTV, suteikiantys daugiau ir saugesnio mobilumo. Įsigytos savaeigės 155 mm artilerijos sistemos PzH 2000 ir Caesar itin sėkmingai pasirodė karo veiksmuose Ukrainoje, kaip ir planuojamos įsigyti salvinės raketinės sistemos HIMARS ir kelių tipų atakos bepiločiai.

Rusijos logistinės kolonos patirdavo didelių nuostolių, atakuojamos ukrainiečių diversinių grupių ir atakos bepiločių. Šio tipo atakos būtų svarbios ir Lietuvoje:  Specialių operacijų pajėgų, teritorinės gynybos vienetų ir ginkluotų piliečių diversijos, artilerija ir smogiamieji bepiločiai turi būti pasirengę naikinti priešo logistines linijas. Tikėtina, jog agresorius susidurtų ir su NATO konvenciniais strateginiais pajėgumais, įskaitant strateginius bombonešius ir atakos bepiločius orlaivius, vidutinio ir tolimojo nuotolio raketas ir taktinę aviaciją. Tokia ugnies galia gali būti pasitelkta iš bazių, esančių už šimtų ar tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Pratybos pasitelkiant kai kurias priemones vykdomos nuolat, tačiau būtina sutelkti konkrečius instrumentus, skirtus Lietuvos gynybai.

6. Oro ir priešraketinė gynyba

Elektroninės kovos su bepiločiais priemonės gaminamos ir Lietuvoje, jų, kaip ir  visų kitų oro gynybos priemonių panaudojimo Ukrainoje patirtis leis iš naujo įvertinti poreikius ir galimybes.

Problema išlieka priešraketinė gynyba ir kova su Šached-136 tipo bepiločiais. Artimiausiu metu Lietuvai įsigyti priešraketines gynybos priemonių nebus galimybės, ši problema spręstina tik su NATO partnerių pagalba (pvz., perkeliant į Lietuvą kitų NATO šalių oro gynybos vienetus). NATO pajėgos turi galimybę ne tik gintis nuo raketų ir bepiločių smūgių, bet gali iš anksto atakuoti priešo ugnies pozicijas ir valdymo punktus, taip sumažindamos apkrovimą oro gynybai ir apšaudymo intensyvumą. Svarbu suteikti galimybę oro erdvėje dominuoti sąjungininkų pajėgoms: NATO aviacijos pranašumas dar labiau išryškėjo stebint Rusijos karo aviacijos veikimą Ukrainoje.

Rusijos apšaudymas raketomis ir bepiločiais daro didžiulę žalą Ukrainos kritinei infrastruktūrai, ypač elektros tiekimui. Lietuvoje reikėtų įvertinti kritinės infrastruktūros, ypač elektros tinklų sistemos, decentralizavimo ir alternatyvios generacijos galimybes, kad pažeidus dalį infrastruktūros pavyktų palaikyti vandentiekio, kanalizacijos, ryšių, šaldymo ir kitų kritinių  sistemų funkcionavimą.

7. Privalomoji karo tarnyba ir rezervistai

Karas Ukrainoje patvirtino privalomosios karo tarnybos privalumus: visų pirma, tai sukuria galimybę vykdyti plataus masto rezervistų mobilizaciją. Visgi pastebėti ir trūkumai: prastas rezervo parengimas, būtinybė karius parengti iš naujo, mokymo infrastruktūros, priemonių, o taip pat karininkų ir seržantų, instruktorių trūkumas. Formuojami nauji kariniai vienetai Ukrainoje apginkluojami tik Vakarų paramos dėka.

Lietuvoje privalomoji karo tarnyba visuomenės vertinama palankiai. Parengtų rezervistų skaičius auga. Tačiau šiuo metu į privalomąją karo tarnybą pašaukiama tik dalis piliečių, didžioji jų dalis yra savanoriai. KAM užsakyta apklausa parodė, jog 57 proc. apklaustųjų pritaria visuotinio šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą.

Ukrainos patirtis rodo, jog mobilizuojamų naujų karinių vienetų suformavimas užtrunka ilgai. Lietuvai vis dar itin aktualūs klausimai: ar rezervo didinimas vyksta pakankamai sparčiai? Ar nenukentės parengimo kokybė trumpinant privalomosios tarnybos laiką? Ar turėsime laiko suformuoti naujus mobilizuojamus vienetus karo atveju? Jei mobilizacijos metu nebus formuojami nauji kariniai vienetai, kur bus nukreipti parengti rezervistai, neturintys priskyrimo kariniams vienetams?

8. Teritorinė gynyba ir visuomenės įsitraukimas į gynybą

Ukrainoje buvo sukurtos didelės teritorinės gynybos pajėgos. Taikos metu jas turėjo sudaryti 25 brigados, apie 150 batalionų, 10 tūkstančių karių. Karo metu jos turėjo išaugti iki 130 tūkst. karių. Teritorinės gynybos pajėgas turėjo sudaryti kariai savanoriai. Tačiau toks karių savanorių skaičius nebuvo pritrauktas ir prieš pat karo veiksmus į teritorinės gynybos padalinius buvo skubiai priimami ir apginkluojami visi norintys piliečiai. Dalis jų neturėjo jokio karinio parengimo, o teritorinių pajėgų aprūpinimas, apginklavimas ir parengimas buvo smarkiai prastesnis nei reguliarių pajėgų. Tai kompensavo tik stipri piliečių motyvacija.

Lietuvoje teritorinės gynybos sistema paremta savanoriška kario tarnyba ir visuomenės įsitraukimu į gynybą (Lietuvos šaulių sąjungos ir ginkluotų piliečių pasipriešinimo būriai). Krašto apsaugos savanoriškos pajėgos (KASP) iš esmės yra lengvieji pėstininkai, organizuoti ir veikiantys teritoriniu principu, tačiau KASP potencialas yra kur kas didesnis.

Verta apsvarstyti, ar KASP negalėtų turėti ir specializuotų padalinių, išnaudojant patyrusius specialistus (pvz., turinčius inžinerinį, techninį, biomedicininį išsilavinimą), kurie galėtų efektyviai užtikrinti priimančios šalies paramą į Lietuvą permetamoms sąjungininkų pajėgoms ir jų logistinį aprūpinimą, padėti atkurti sugriautą infrastruktūrą, energetikos objektus ir vykdyti kitas užduotis, nereikalaujančias tiesioginio karinio susidūrimo. Svarstant visuotinio šaukimo galimybes, būtų svarbu sukurti sistemą, leidžiančią įtraukti į gynybos funkcijas jaunuolius, kurie dėl sveikatos ar kitų aplinkybių negali efektyviai kariauti mūšio lauke, bet būtų naudingi logistikos, medicininės pagalbos, inžinerinių ar kibernetinių užduočių atlikimui.

Visuomenės įsitraukimas į valstybės gynybą yra svarbi Lietuvos Respublikos saugumo ir gynybos sistemos dalis. Tai – asimetrinis mažos valstybės atsakas į ginkluotą agresiją. Po 2014 m. priimta daug teisės aktų, leidžiančių efektyviau įtraukti piliečius į valstybės gynybą. Šis procesas turi būti nuolatinis ir nenutrūkstamas. Pagrindinis tikslas – sukurti pasipriešinimo visuomenę, parengtą, motyvuotą, įgalintą teisės aktais ir aiškiai žinančia savo užduotis karo ar krizės metu.