Vertindami agresorių, galime koncentruotis į vienišą tanką parado Maskvoje metu. Bet strategiškai išmintingiau atsižvelgti į platesnį kontekstą.
NATO karinio komiteto vadovas admirolas Robas Baueris prieš kelias dienas akcentavo: taip, Rusija naudoja pasenusią techniką; taip, neturi gausaus skaičiaus gerai apmokytų karių. Bet Kremliaus rezervuose apsčiai senos ginkluotės – ir tūkstančiai prastai parengtų žmonių, kurie gali būti – ir yra – siunčiami į frontą.
Baueris iš principo pakartojo tai, ką jau ne kartą galėjome girdėti iš Aljanso pajėgų Europoje vado Chriso Cavoli. Jis pažymi, kad Rusijos sausumos pajėgos per 15 mėnesių ženkliai nusilpo.
Visgi oro pajėgų ir laivyno nuostoliai kur kas menkesni. Generolo vertinimu, agresorius prarado vos kelis laivus ir apie 80 lėktuvų. Tai reiškia, jog apie 1 tūkst. įvairių karinių orlaivių išlieka dispozicijoje.
Kitaip tariant, Rusija tikslų anaiptol nepasiekė. Tačiau tebeturi brutalaus naikinimo potencialą.
Juolab, kad agresorius atrodytų neribotai toleruoja netektis. Tikslių skaičių nežinome, bet okupacinės pajėgos, Vakarų šalių vertinimu, galėjo mūšio lauke prarasti 200–250 tūkst. karių. Apie penktadalis šio skaičiaus gali būti žuvę, likę – sužeisti.
Ukraina savo karines pajėgas brangina kur kas labiau, skiria didesnį dėmesį medicininiam aprūpinimui, todėl nuostoliai laikomi ženkliai mažesniais.
Ir ukrainiečių pozicija kur kas suprantamesnė. Juk praktiškai neįmanoma įsivaizduoti vakarietiškų vertybių valstybės, kuri galėtų regėti 40 tūkst. ar net daugiau karių žūtį ir lyg niekur nieko tęsti karo veiksmus. Pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų aukos Irake ir Afganistane siekia apie 7 tūkst. Ir jos akumuliavosi per du dešimtmečius.
Tokio agresoriaus pašonė nepalieka terpės atsipalaiduoti. Todėl NATO sprendimai iki ir per Viršūnių susitikimą Vilniuje bus tokie reikšmingi.
Pirma, svarbu tęsti karinę paramą Ukrainai, kuri it skydas saugo NATO rytinį sparną. Antra, iš esmės perkuriami NATO regioniniai gynybos planai. Jie numatys konkrečias sąjungininkų pajėgas konkrečioms užduotims atlikti, įskaitant visą logistinę grandinę. Kitaip tariant, Aljansas grįžta į šaltojo karo laikų parengties lygį, kuomet grėsmė iš rytų buvo vertinama be jokių iliuzijų. Galiausiai NATO turės rasti būdą užtikrinti, kad valstybės rytiniame sparne turi deramą sąjungininkų pajėgų ir gynybos sistemų skaičių, siunčiantį aiškų signalą bet kokiam potencialiam agresoriui. Net ir tokiam, kuriam savi praradimai nė motais.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
